Mieli, bet nesaugūs Mažeikiai

Tėvynė, gimtieji namai – šie žodžiai ir jų reikšmė svarbūs kiekvienam žmogui. Kaip yra pasakęs Volteras, – „tėvynė, tai šalis, kurioje įkalinta siela“. Mano gimtasis miestas – Mažeikiai. Miestas, kuris daugeliui asocijuojasi su naftos pramone. Na, o mums, mažeikiškiams, bent jau daugeliui, tai tikriausiai ne itin didelis, gana jaukus ir gražus miestas.
Niekada per daug neliūdėjau, kad nesu kilusi iš didmiesčio. Aišku, būtų buvę visai smagu gyventi kokiame Vilniuje ar Kaune, kur daugiau pramogų, galimybių, kur didesnė erdvė. Tačiau man užteko ir Mažeikių, to savojo Žemaitijos miesto, kurio kiekvienas kampelis pažįstamas. Užteko draugų, veiklos… Užteko ir pagrindinės Mažeikių „Maximos“ ir šalia stūksančio bei spalvingomis iškabomis viliojančio užsukti baro-klubo „Pegasas“, skelbiančio, kad penktadieniais iki 22 valandos įėjimas merginoms beveik nemokamas. Tik 10 litų. Vualia! Užteko ir Mažeikių, galima sakyti, išskirtinio prekybos centro „Eifelis“ su net šalia atitemptu architektūriniu dirbiniu – Eifelio bokštuku. Na, nors imk ir pasijusk kaip Paryžiuj! Daug dalykų, vertų dėmesio, dar galėčiau vardinti ir grįžusi čia pailsėti po studijų grožėtis ir stebėtis. Tačiau pastaruoju metu mane daug kas ėmė liūdinti.
Visų pirma kartais tikrai pasijaučiu kaip vienos paskutiniųjų „normalios“ kartos atstovė. Kuomet dar buvau 11–12 metų mergaičiukė, nė nenorėjau ir negalėjau pagalvoti, kad tokių metų rūkyti ir gerti yra vos ne privalomas dalykas, o kuo anksčiau pradėsi, tuo „kietesnis“  būsi. Nesupratau ir nesuprantu iki šiol, kaip galima vidury baltos dienos kabinėtis prie vyresnių žmonių, bandyti juos pastumti, apspjauti ar necenzūriniais žodžiais pasiųsti kuo toliau. Na, o ką mes galime išvysti šiandien savo gimtuosiuose Mažeikiuose? Ogi, beveik kasdien miesto centre, prekybos centro „Maxima“ teritorijoje, parkelyje ir daugelyje kitų vietų taip besielgiančius mažamečius. Norisi paklausti, kur liko elementari pagarba žmogui? Mieli tėveliai, kur jūs žiūrite, kai auklėjate savo vaikus? Liūdna, jog mieste auga būsimų banditų karta, kuriems užsiminus apie koloniją, atsakymas nuskambėjo: „mes to ir laukiam jau“.
Apskritai išeiti iš namų Mažeikiuose tampa tikrai baugu. Nežinau, ar aš turiu tokį talentą pritraukti įvairaus plauko chuliganėlius, ar jų čia tiek daug, kad grįžusi į Mažeikius, jau dukart tapau jų taikinių. Dėmesio, mielieji mažeikiškiai, perspėju, jog svarbius daiktus, rankines, pirkinių maišelius ir visa kita laikytumėte tvirtai suspaudę rankose, nes bet kada, netikėtai iš už nugaros pribėgusi žmogysta jau gali būti nusitaikiusi į jūsų asmeninius daiktus ir bandyti juos pasisavinti. Geriausi atveju, būsite pargriauti, susitrenksite kelius ar susiplėšysite kelnes, kaip kad nutiko ir man.
Antra taisyklė – būkite pastabūs, jus gali sekti! Net iš parduotuvės iki pat namų laiptinės, žingsnis į žingsnį. Ir tik laiptinėje jus, žvelgdamas skvarbiu, spindinčių ir raudonų akių žvilgsniu, užkalbinti! Laimei, kartais kažko norintys tokie persekiotojai susigėsta, nebedrįsta tęsti savo piktų kėslų ir pabėga…
Taigi, mieli mažeikiškiai, būkime dėmesingi, atidūs ir atsargūs. Branginkime savo miestą ir darykime viską, kad galėtume juo didžiuotis, kad gyventi čia būtų gera. Juk viskas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų…
KRISTINA