Virginijus SUNGAILA. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Lapkritį jau nebėra tokių ryškių spalvų. Vis mažiau girdisi čežantys lapai. Mėnulio veidas vis ilgiau nei meilesnė saulės šypsena puošia dangų. Kad ir kaip būtų gaila, gruodžio pirmąją nusišaus ruduo ir prasidės žiema. Miestelėnai ruošis šventėms. Kaip žinome, švenčių malonumai guli pripildytose parduotuvių ir parduotuvėlių lentynose. Prie to džiugesio mes sugrįšime, o dabar padarykime nedidelį ekskursą į praeitį.
Nepriklausomybės pradžioje mūsų mieste iš lūpų į lūpas buvo perduodamas kelių veikėjų sugalvotas šūkis „Mažeikiai – tai Lietuvos Kuveitas!“ (čia gal vieno šauktuko būtų per maža, bet tiek to).
Taigi, dar „Iliadoje“ Homeras aprašė karo šūkius. Senovės graikai naudojo kovos šūkį „alala“. Ar tai šūkio pavyzdys buvo mūsų valdžiai ir mums? Žinoma, kad ne. Mus labiau traukė Olimpinis šūkis: „Greičiau Aukščiau Tvirčiau“, kurį 1894 metais pasiūlė Pierre de Coubertin. Šio šūkio idėja buvo pasiskolinta iš prancūzo domininkonų kunigo Henri Didon.
Žinoma, šūkio autoriai turbūt turėjo omeny: greičiau patvarkom miesto žemes prekybos centrams, nes ir mums nuo to neblogai nubyrės pinigėlio. Kaip sugalvojo, taip ir padarė, nes jie buvo versle ir valdžioje, ir jie matė tą mūsų miesto ateitį, apsuptą prekybos centrų, bet, deja, kai kurie jau pabėgo iš to mūsų „Kuveito“, palikdami apie save tik slogų prisiminimą. Kiti vis nesėkmingai ruošiasi palikti mūsų miestą, kuriame buvo pasipelnyta iš visiems gyventojams priklausiusios žemės ir buvo prikalbėta labai daug melo. O gal šūkio autoriai turėjo omeny tai, kad žodis Kuveitas išvertus reikštų: „Tvirtovė pastatyta netoli vandens“ ir kad šios valstybės valdymo modelis yra monarchinis. Tai reikštų, kad mūsų miestas yra prie Ventos upės, t. y. prie vandens, o ir jau dvidešimt metų mus valdo ta pati monarchija. Tik čia nėra kraujo ryšio, nes piniginis ir nekilnojamojo turto ryšys Mažeikių valdžiai yra stipresnis už kraujo ryšį. Todėl jie, kas ketveri metai žongliruodami pozicijos ir opozicijos sąvokomis, meluoja jau daugiau nei du dešimtmečius, o mes vis dar tikime.
Nuolat mūsų miestą valdant tiems patiems monarchams su savo aptarnaujamu personalu, Mažeikiai iš pramonės tvirtovės tapo pirklių miestu. Pirkliai visada buvo įtakingi ir todėl nėra jokios nuostabos, kad žemė būdavo grąžinama ar tiesiog atiduodama tam ir tiems, kad toje vietoje atsirastų nauja parduotuvė. Mažeikiuose jau yra per dešimtį naujų prekybos centrų, pastatytų po nepriklausomybės atkūrimo, ir tai, mano žiniomis, ne pabaiga. Jų bus statoma dar ir dar.
Man yra skaudu, kad miestas, kuriame buvo tiek kultūrinio, tiek sportinio potencialo, po truputį virsta „talkučke“. Nors ne iš vieno jauno žmogaus esu girdėjęs, kad kai jie grįžta į Mažeikius, „Mažeikiai, kaip miestas – yra miręs“.
Aš nesutinku su tuo teiginiu garsiai, bet širdy pagalvoju apie ateitį, miesto ateitį, kokia ji dar galėtų būti, jei miestą valdytų visai kiti žmonės, turiu omeny jaunus, išsilavinusius žmones su nauju mąstymu ir kitokiu potencialu, padorumu, bet ne mus valdančius etatinius monarchus. Nes jiems, mano giliu įsitikinimu, buvo nusispjauti į miestą, turbūt jie čia net nesiruošė ilgiau užsibūti, tikriausiai jiems rūpėjo viską išparceliuoti ir dingti ten, kur jų niekas nepažįsta…
Pagalvokime, kiek per nepriklausomybės laikotarpį Mažeikiuose buvo pastatyta sporto rūmų, modernių meno centrų, muziejų, kino teatrų, nes buvome turtingi kaip Kuveitas. Nebuvo nieko statoma, ir tie patys objektai, kurie šiaip ne taip mieste dar laikosi, yra apgailėtinos būklės. Čia drąsiai galiu pasakyti ne tik apie jų išorę, bet ir apie jų vidų – dvasinį ir žmogiškąjį.
Kai visi galvojame apie miesto ateitį, tai mūsų galvose turėtų gimti miesto vaizdai, jo paveikslas, net žodžiai, gražinantys Mažeikių kraštą. Bet ar mes dabar turime ateitį, miesto ateitį? Manau, kad ne. Žinau, kad sulauksiu priekaištų, jų nebijau, nes galiu atvirai ir apie viską diskutuoti, tik ar atsiras tokių žmonių valdžioje? Ateitis – tai entuziazmas, kurį mes patiriame, todėl turime visi stengtis, kad būtų nors jau kažkokia diskusija apie mūsų miesto ateitį, nes priešingu atveju mūsų miesto ateitis gan niūri.
Teisybės dėlei reikėtų pasidžiaugti ir tuo, kad prekybos centrai kažkiek sutvarkė miestą, ypač jo centrą, nes priešingu atveju jis būtų panašus į išvietę, kaip daugelį metų buvo. Buvusių ir dabartinės valdžios vaizdiniai apie miestą neatitinka daugumos miestiečių vizijos. Šią nuomonę norėčiau užbaigti retoriniu klausimu: ar ateitis yra tai, kas gali įvykti, ar tik įsivaizduojame, kad turi įvykti?..
Virginijus SUNGAILA
SKAITYKIT, tai labai IDOMU, kur kas idomiau nei rudeniniai laiskai apie miestus….
Juozas Erlickas šių metų rudenį pristatys naują knygą „Išeinu iš krašto“, kuri užbaigs trijų knygų ciklą. Skaitytojai jau galėjo įvertinti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato knygas „Mano meilė stikliniais kaliošais“ ir „Ateinu su šaukštu“, o netrukus galės atrasti šio poeto mintis žmonių santykių bei būties problemų temomis.
„Pats neskaičiau šios knygos ir nežinau, kas joje bus“, – kaip visada rimtu veidu nenoriai apie būsimą knygą kalbėjo J.Erlickas. Bet kadangi seniai prašėte, kad rašyčiau romaną, tai dabar rašau netgi du. Vienas vadinsis „Vargdieniai“, nes dabar apie vargdienius niekas neberašo, vargdienis net nebestatomas pavyzdžiu kitiems, jaunas žmogus svajoja būti turtuoliu. Manau, kad tai – labai negerai, – išmintimi dalijosi klasikas. – Pagrindinis mano knygos herojus bus vargdienis Mikutavičius, kurio žmona ir vaikai taip pat bus vargdieniai. Mano herojai nieko neveiks, nes ką bedarbiai gali veikti, nebus romane jokių nuotykių – kas gi tokiems gali nutikti. Nebus romane ir meilės istorijų, nes kas gi vargdienį gali mylėti.“
O antrasis romanas, anot J.Erlicko, bus istorinis apie Algirdą Kaušpėdą.
Noriu paneigti mintį, kad Lietuvos valstybę sukūrė Kaušpėdas. Jis vienas tiek daug nebūtų prikūręs. Mano romane jie veikia keturiese: Landsbergis, Ozolas, Kaušpėdas ir Prunskienė. „Noriu paneigti mintį, kad Lietuvos valstybę sukūrė Kaušpėdas. Jis vienas tiek daug nebūtų prikūręs. Mano romane jie veikia keturiese: Landsbergis, Ozolas, Kaušpėdas ir Prunskienė. Ozolas rašo, Landsbergis aranžuoja, Kaušpėdas bando tai perteikti tautai suprantama forma, o Prunskienė rūpinasi, kad vyrams nieko netrūktų, jie neprisigertų ir kurtų valstybę, – sumanymą pristatė rašytojas. – Ir pabaigoje iškelsiu klausimą, kodėl dabar taip negalėtų būti.“
Kol ištikimi skaitytojai sulauks tokių ar kitokių savo mylimo autoriaus kūrinių, naujausia knyga „Išeinu iš krašto“ jau netrukus pasirodys knygynuose. Knygos herojus sunkiai pritampa modernia save laikančioje visuomenėje, nelabai orientuojasi šiuolaikinių technologijų ir šiuolaikinių veikėjų pasaulyje. Žadama, kad poetiniuose ir nepoetiniuose tekstuose skaitytojai ras ir kandžios išminties, ir jautraus žmogiško gerumo.
„Norėčiau gauti antrą Nacionalinę premiją – dėl to ir parengiau šią trilogiją, kuri baigiasi knyga „Išeinu iš krašto“. Tikiuosi, kad mane rekomenduosite šiai premijai. Neteisinga, kad žmogus tik vieną kartą gali šią premiją gauti – jei gerai rašai, galėtum gauti kiek nori“, – į skaitytojus, kurių ištikimybės neveikia jokios krizės, kreipėsi rašytojas.
tai gyveni ir gyvenk savo gargzduos rasineji cia i ta sntarve po kiekvienu straipsniu…atsirado cia visazinis su savo komentarais …..eik geriau lapu grebt
Štai dėl ko džiaugiuosi ištrūkusi iš Mažeikių ir laimę atradusi Gargžduose…:)
Aktualus straipsnis, bet tie, kam jis skirtas svajoja apie visai kitokius dalykus, kadangi valdančiai daugumai dar tebeaidi sovietmečio kanonados
Labiausiai miesta darko pastatai „vaiduokliai“ ETG gyvenvieteje, t.p. buves Statybos tresto administracinis pastatas ir zaliuojantys berzai ant pastato Laisves g.