Mokyklos direktoriui jo vardas padeda išlikti stipriam

Pradedame naują laikraščio rubriką „Prie kavos puodelio“. Tikimės, kad ji leis su mažeikiškiais ar miesto svečiais atviriau pasikalbėti ir apie visiems svarbius, ir apie asmeninius dalykus.
Pirmasis mūsų pašnekovas šv. Valentino dienos proga – Valentinas Semčenko, Mažeikių specialiosios mokyklos direktorius.


– Valentino vardas Jus kaip nors įpareigoja? Ką reiškia vardas Valentinas?
– Nesureikšminu nei Valentino dienos, nei savo vardo. Kokia jo reikšmė, šiek tiek domėjausi vaikystėje. Nežinau, ar tai teisybė, kad mano vardo reikšmė „stipruolis“. Vaikystėje man patiko būti stipruoliu. Dabar taip pat, bet ne visada išeina tokiu būti.
– Kaip švenčiate šv. Valentino dieną?
– Darbe šios dienos neleidžia pamiršti vaikai. Tai jiems didesnė šventė, atrakcija. Tie simboliai, širdelės – gražu.
Namuose Valentino dieną paminime uždarame draugų ratelyje. Retai kada susitinkame, visi esame užsiėmę darbais. Turiu tik du draugus, kuriuos galiu vadinti tikrais draugais, į kuriuos galiu atsiremti bet kada. Į draugų kompaniją labai sunkiai kažką kitą įsileidžiu. Nenoriu turėti daug draugų.
Valentino diena – tai eilinis pabendravimas su saviškiais. Pas mus šeimoje nėra priimta sureikšminti gimtadienių ar vardo dienų. Anksčiau visa šeima eidavome į kavinę, dabar pavakarojame namų aplinkoje. Kartais visai nešvenčiame. Visaip būna.
Niekada nesusimąstydavau, kad galbūt per dideliais tempais gyvename, jog nepamatome kažko ypatingo kasdienybėje. Reikėtų kažkada stabtelėti, bet ne visada gali.
– Kaip susipažinote su savo žmona? Prisimenate savo pirmąjį pasimatymą?
– Mano žmona gimusi ir augusi Mažeikiuose. Ir dar pedagogė. O kas aš esu?.. Mano tėtis yra ukrainietis, mama – žemaitė. Aš gimiau Vilniuje, bet vadinu save mažeikiškiu. Mažeikiuose esu nuo trečios klasės.
Prisimenu, kaip susipažinome. Mano žmona dar buvo studentė ir atliko praktiką Plinkšėse, o aš per vasarą ten dirbau pionierių stovykloje. Buvome jauni, simpatijų buvo daugiau nei antipatijų. Po stovyklos mūsų draugystė nutrūko. Po metų, gal šiek tiek mažiau, vienoje vakaronėje senuosiuose kultūros namuose pamačiau sėdinčią savo draugę… Po poros metų sukūrėme šeimą. Ir šiandien dar gyvename (šypsosi).
– Kas Jums svarbiausia šeimoje?
– Labai nemėgstu melagysčių. Ir savo dukroms sakau: kad ir kaip būtų sunku, geriau pasakykite teisybę. Vienintelio, ko negaliu pakęsti – apkalbų, melagystės… Labai jautriai reaguoju į šitą dalyką. Tai žeidžia mane.
– Jūs dėmesingas moterims?
– Labai mėgstu gėles. Visas moteris sveikinu Kovo 8-ąją. Žinau, kurios mėgsta geltonas, kurios – raudonas tulpes. Mūsų kolektyve daugiau moterų, todėl mes, vyrai, Kovo 8-ąją visada jas sveikiname: įteikiame ne puokštę gėlių, o vazoninę gėlę. Mūsų mokykloje yra graži ir didelė gėlių kolekcija.
– Koks esate žmogus?
– Įdomus variantas: gruodžio 21 dieną baigiasi Šaulys. Esu gimęs tą dieną. Mama sakė, kad aš Šaulys (juokiasi). Esu turbūt ugnies ženklas. Pagal Palmirą, sausio mėnesį iš mano ženklo turėjo išeiti Juodasis Mėnulis, tačiau jis neišeina. Praėjusieji metai man buvo be galo sunkūs psichologiškai. Daug nesusipratimų, nesusikalbėjimų su kai kuriais valdžios atstovais. Kalbu ne apie asmeniškumus.
– Kas smagiausia Jūsų darbe?
– Smagiausia, kad matau kažkokį rezultatą. Žmogišką rezultatą. Apima žmogiškas džiaugsmas, kai pas mus atėjęs vaikelis išmoksta batų raištelį užsirišti, išmoksta pats save aptarnauti.
Kelia nerimą tai, kad tiesiogiai susiduriame su krize. Turėjome pradėti tvarkyti mokyklos vidų. Šie metai finansiškai bus sunkoki. Bet nemanau, kad taip bus ilgai. Išlipsime iš tos duobės, bus viskas gerai. Juk negalime matyti vien tiktai juoda. Kažkada turi prašviesėti.
– Ką veikiate laisvu nuo darbo metu, turite mėgstamą užsiėmimą?
– Domiuosi senąja lietuvių medžio skulptūra. Viskas prasidėjo nuo to, kai buvęs Krakių mokyklos direktorius man padovanojo kryžių. Tai buvo 1982 metai, kai su kryžiais per daug niekas ir nevaikščiojo.
Prieš penkerius metus ėmiau domėtis Mažeikių ir apskritai Žemaitijos regiono menininkų darbais. Turiu kalvio Algio Stonkaus dovanotų autorinių darbų, liaudies menininkų iš Laižuvos pusės drožinių. Turiu šiokią tokią pietų (pieta – dailės kūrinys, vaizduojantis Mariją, laikančią ant kelių nukankintą Jėzų Kristų – aut.) kolekciją.
Nesu meno žmogus, bet pažįstamų meno žmonių turiu be galo daug. Perku, renku jų darbus, kas žino mane, dovanoja. Gal kada kokią parodėlę padarysiu.
Žmona ir dukra pyksta. Norėtų truputėlį šiuolaikiškesnio interjero, bet pas mus namuose kaip antikvarinėje parduotuvėje. Baigsime sodo namelį įsirengti, tada bent sode vieną kambarį skirsiu savo surinktiems darbams.
– Ką norėtumėte pasakyti ar palinkėti mažeikiškiams?
– Būti tikrais mažeikiškiais. Nesame savo miesto šeimininkai. Nežinau, kaip reikėtų tai įdiegti. Miestas gražinamas, puošiamas, bet matai sudaužytas autobusų stoteles, nulaužytus medelius. Noriu, kad Mažeikiai turėtų savo veidą.
Neringa MINEIKYTĖ
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto