Mokytoja iš Pikelių įsitikinusi: papročių ir tradicijų saugojimas – prasminga veikla

Autorės nuotrauka

Pikelių pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Valerija Mažonienė ir miestelyje, ir  Mažeikių rajone žinoma kaip veikli, entuziazmo nepritrūkstanti mokyklos muziejaus įkūrėja, etninės kultūros ir paveldo saugotoja.
Su mokytoja kalbėjomės apie kartų kaitą, apie jos, drauge su mokyklos bei miestelio bendruomene, nuveiktus darbus.

Kaimo mokyklų svarba

Gerų žodžių apie V. Mažonienę negailėjo Pikelių pagrindinės mokyklos direktorė Audronė Eitutienė bei pikeliškiai. Apie mokytoją gražiai atsiliepė ir Dautarų dvaro savininkai Antanas bei Gražina Juknevičiai, spėję su ja susipažinti, pabendrauti, pabuvoti jos surengtoje šventėje.
Pasak G. Juknevičienės, nors dabar kaimai tuštėja, yra nuskurdinti, bet gamta, krašto istorija, paveldas daro savo: spinduliuoja praeitį, liudija žemaičius buvus tvirtais žmonėmis.
Pradėję restauruoti dvarą, jo savininkai iš draugų ir pažįstamų girdėjo atsiliepimų apie tai, ką jie sau galvoja lįsdami kažkur į Lietuvos pakraštį.
„Buvo ir sakančiųjų, jog žmonės visur yra žmonės ir kad čia atrasime visiškai kitus dalykus. Pastarųjų žodžiai pasitvirtino. Čia susiduri su ypatingu žmonių gerumu, o Vilniuje veikia visai kiti dėsniai, verda kova dėl karjeros, užsakymų ir panašiai. Čia kur kas ramiau, o vaikams augti – didžiausia laimė. Gaila, kad dabar švietimo tokia politika… Visokie mokinio krepšeliai“, – mintimis apie kaimo mokyklų svarbą ir jose ugdomus vaikus pasidalijo moteris.

Pradžių pradžia vaikystėje

Mokytoja V. Mažonienė, paklausta, iš kur ir kada jos gyvenime atsirado poreikis domėtis etnine kultūra, puoselėti papročius, tradicijas bei krašto istoriją liudijančius eksponatus, kalbėjo apie savo vaikystę.
„Tai, matyt, užkoduota genetikoje, kraujyje. Mano tėtis buvo „plechavičiukas“ – vietinės rinktinės karys. Apie politiką jis nelabai kalbėdavo, bet meilė tėvynei buvo labai svarbi. Giliausiu sovietmečiu švęsdami gimtadienius uždarydavome langus, užtraukdavome užuolaidas ir vidurnaktį vietoj „Ilgiausių metų“ giedodavome „Tautinę giesmę“, – prisiminė pašnekovė.
Mergaitės asmenybės formavimuisi įtakos turėjo ir tėvo teta. Moteris, viena auginusi tris vaikus, negailėjo duonos kąsnio vargstantiesiems.
„Jei kas nors mirdavo, drauge su teta eidavome artimiesiems padėti. Lankydavome nepagydomus ligonius ir tų lankymų metu gaudavau iš tetos kokią užduotį. Matydavau, stebėdavau žmonių namus. Be to, teta liepdavo stebėti dangų, žiūrėti, kokia saulė leidžiasi, koks mėnulis teka. Vėliau, kai su vaikais vaikščiodavome rinkdami kraštotyros medžiagą, man viskas taip atsikartodavo… Matyt, čia ta pradžių pradžia“, – kalbėjo V. Mažonienė.

Plačiau skaitykite ketvirtadienio laikraštyje.