Šiuo metu vienoje iš Mažeikių muziejaus salių yra eksponuojama fotomenininko Vladislavo Rimanto Dichavičiaus nuotraukų paroda.
Šios nuotraukos – jau kelerius metus muziejininko Vytauto Ramanausko įgyvendinamo sumanymo įsigyti ir muziejuje sukaupti Lietuvos fotografijos klasikų fotografijas apie Žemaitiją dalis.
„Žiedai tarp žiedų“ – dar ne viskas
1937 metais gimusį grafiką, knygų dailininką, tarptautinės meninės federacijos garbės fotomenininką V. R. Dichavičių dažniausiai žmonės tapatina su jo fotografijų ciklu „Žiedai tarp žiedų“. Visuomenei mažiau žinoma, kad šis menininkas yra ir daugybės etnografinių ir pačių įvairiausių fotografijų autorius.
Todėl mažeikiškiui muziejininkui V. Ramanauskui kilo mintis surengti garbės fotografo, šiemet švenčiančio 85-ąjį gimtadienį, parodą, skirtą Žemaitijai. Lietuvos kultūros tarybai skyrus finansavimą, prasidėjo parodos idėjos derinimas su fotografijų autoriumi.
„Jis labai tragiško likimo žmogus. Jo šeimą 1945 metais ištrėmė į Sibirą, o mama ir senelis mirė pakeliui. Rimantas Dichavičius ten nuvažiavo su tėvu, o tada tėvas buvo pasiųstas į lagerį, o jis pats atiduotas į vaikų namus, o paskui – į nepilnamečių koloniją. Ir kai po penkerių metų Rimanto pasiimti ir parsivežti į Lietuvą atvažiavo teta, jis nebemokėjo kalbėti lietuviškai“, – apie iš Kelmės rajono kilusį fotomenininką „Santarvei“ pasakojo muziejininkas.
Pažintis su fotoaparatu – ekspedicijoje
Tetos susigrąžintas į Lietuvą R. Dichavičius mokėsi Šiauliuose, Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje. Po to studijavo Vilniaus dailės institute.
Čia studijuodamas kaip piešėjas išvyko su Vilniaus universiteto etnografine ekspedicija, tuomet jis pirmą kartą į rankas paėmė fotoaparatą. R. Dichavičius pajuto iš kaimiškos architektūros, paprastų žmonių kasdienybės sklindančią šilumą, pajuto „alkį“ fiksuoti kintančią, trapią kasdienybę.
„Tos koplytėlės, rūpintojėliai, koplytstulpiai – viskas žmonių rankomis padaryta, išglostyta, išmyluota. Dar įspūdinga, kaip laikas visa tai pakeičia – kaip jie apauga samanomis, suskeldėja, apipūva, apnyksta. Man buvo įdomus jų nykimo momentas ir liaudies dvasios įsikūnijimas visokiuose raižiniuose, bažnytėlėse, pagalbiniuose pastatuose, išpjaustytuose ornamentuose, kapinių paminklėliuose su visokiomis „čekankomis“, su iškaltais, kalinėtais kryžiais“, – taip apie savo nuotraukose užfiksuotus objektus kalbėjo fotografas.
Fotografui-dailininkui faktai ne tokie svarbūs
Iš karto po studentų ekspedicijos V. R. Dichavičius, sukrapštęs visus turėtus pinigus, nusipirko pirmąjį fotoaparatą „Zenit“. Netrukus po studijų jis įsigijo čekoslovakišką motociklą „Jawa“. Taip prasidėjo kelionės po Lietuvą.
Pasak menininko, automobiliu važiuodamas nepamatysi to, ką gali išvysti važiuodamas motociklu. Septintajame dešimtmetyje visoje Lietuvoje užfiksavo daugybę kadrų, daugiausia iš Dzūkijos. Deja, V. R. Dichavičiaus motociklą vagys „nušvilpė“, o sulig šiuo įvykiu baigėsi jo fotografinių klajonių po Lietuvą etapas.
Pasak V. Ramanausko, yra skirtumas, kada fotoaparatą į rankas paima fotografas ir kada dailininkas. Fotografas yra fiksuotojas, netgi ir meninėje fotografijoje. Dailininkas, nors ir fiksuodamas, žaidžia forma, faktūra.
senos sodybos. Nuotr. V. Ramanausko
Kaip R. Dichavičius sako: „Mėgstu raiškias daiktų faktūras, nes už jų slypi gelminės struktūros, tarsi metafizinė konkretaus daikto esmė. Vadinasi, faktūra yra tik išorinis kažko esmingesnio kodas…“
Gilinantis į gelmines struktūras, į antrą planą nueina regionas, vietovė, taip pat ir tikslus kadro metrikavimas – informacijos surašymas.
„Pradinė parodos idėja iš dalies kito, bet tikiuosi, kad parodos lankytojas, ypač vyresnio amžiaus, menantis tuos laikus, žvelgdamas į šiuos kadrus, pajus Žemaitijos praėjusių laikų dvelksmą“, – viliasi parodos sumanytojas V. Ramanauskas.
Tai jau trečioji kolekcija
Šį sumanymą – Mažeikių muziejuje sukaupti Lietuvos fotografijos klasikų nuotraukų apie Žemaitiją kolekcijas, pakalbinti autorius ir tuos pokalbius nufilmuoti, o paskui susukti vaizdo filmukus – V. Ramanauskas įgyvendinti pradėjo prieš trejus metus.
Pirmiausia muziejus įgijo solidžią Arūno Baltėno fotografijų kolekciją, reprezentuojančią mūsų kraštą. O šios parodos pristatymas 2019 metais, kai apie artėjančią koronaviruso pandemiją dar nė nebuvo galima nujausti, įvyko tikrąja to žodžio prasme – su triūbais – grojant saksofono virtuozui Petrui Vyšniauskui ir Mažeikių triūbočiams. Paskui, jau siaučiant „kovidui“, muziejus įgijo Aleksandro Macijausko nuotraukų, buvo surengta paroda „Žemaitijos turguose“.
V. R. Dichavičius yra Lietuvos fotografijos klasikas, kurio 53 nuotraukų kolekciją nuo šiol turi Mažeikių muziejus, apie šį menininką buvo susuktas vaizdo filmas. Muziejininkas V. Ramanauskas žada palaikyti ryšį su fotomenininku ir gal ateityje pavyks gauti dar šio fotomenininko darbų skaitmeniniu pavidalu.
Vyksta lenktynės su laiku
V. Ramanauskas sako, kad bendraujant su fotomenininkais įdomiausia yra juos pažinti. Vienokie jie prisistato ar yra pristatomi viešumoje, o visai kitaip jie atsiskleidžia kalbantis asmeniškai.
„Oi, dar yra daug fotomenininkų, kurių darbų kolekcijas būtų gerai turėti Mažeikių muziejuje. Tačiau dabar bandysiu kalbinti 1939 metais gimusį Algimantą Kunčių“, – kalbėjo pašnekovas.
Iš tiesų, bandant užmegzti ryšius su fotomenininkais, kalbinant juos apie galimybę muziejui įsigyti jų nuotraukų, stengiantis padrąsinti juos sėstis prieš filmavimo kamerą ir papasakoti apie savo kaip fotografų kelią, laikas nėra sąjungininkas, senieji fotografai išeina amžinybėn…
V. Ramanauskas sako, kad šiuo metu bando suspėti pasikalbėti, susitarti su 80 ir daugiau metų sulaukusiais fotografais. Jis turi vilties, kad pabendrauti su 70-mečiais dar suspės.
„Neplanavau rengti Dichavičiaus parodos. Dėliojau planus 2019 metais, kurie buvo paskelbti Žemaitijos metais, surengti Romualdo Rakausko parodą. Paskambinau jam, pristačiau sumanymą ir jis pasakė: „Palikime ateičiai.“ O ta ateitis buvo tokia, kad po trijų mėnesių nuo mūsų pokalbio jis mirė“, – prisiminė muziejininkas.
Loreta BUTKUTĖ
