Muziejui dovanotame lagamine – istorinis Motuzų šeimos palikimas

Vestuvės Mažeikiuose apie 1917 metus. Nuotr. iš Motuzų šeimos archyvo

Jono Motuzo (1864–1929) – pirmojo mūsų krašto fotografo, knygnešio, Mažeikių burmistro – anūkė Ona Kerpauskienė Mažeikių muziejui padovanojo vertingos archyvinės medžiagos –  nuotraukų, albumų, dokumentų, laiškų.
Kaune gyvenanti moteris sako, jog tai padarė, norėdama išsaugoti savo šeimos palikimą ateinančioms kartoms. Muziejininkai teigia, kad ši dovana – neįkainojama.

Parsivežė archyvą

Minint seniausio Mažeikių istorinio paminklo šimtmetį, O. Kerpauskienė muziejininkams užsiminė turinti senų fotografijų, kurias galėtų padovanoti Mažeikių muziejui.
Progai pasitaikius vyriausiasis muziejininkas Vytautas Ramanauskas nuvyko pas J. Motuzo anūkę į Kauną. Į Mažeikius jis grįžo su dideliu senoviniu lagaminu, pilnu fotografijų, albumų, dokumentų, laiškų ir kitos archyvinės medžiagos.
Didelė šio archyvo dalis priklausė Eugenijai Motuzaitei (1909–2002), vienai iš Mažeikių skautų vadovų, 54-erius metus Mažeikiuose dirbusiai provizore.

Ona Kerpauskienė Vytautui Ramanauskui perduoda savo šeimos archyvą. Nuotrauka iš Vytauto Ramanausko asmeninio archyvo

Labai vertingos

V. Ramanauskas „Santarvei“ sakė, kad mažeikiškių muziejininkų laukia didelis, bet įdomus darbas – gautą archyvą susisteminti ir aprašyti.
„Gautos senovinės nuotraukos labai svarbios etnografiniu požiūriu. Užfiksuoti vaizdai, interjero detalės padeda suprasti to meto aplinką, kultūrą – kuo žmonės domėjosi ir kas jiems buvo svarbu prieš šimtą ar daugiau metų“, – kalbėjo vyriausiasis muziejininkas.
V. Ramanauskas pastebėjo, kad senovinių nuotraukų raiška esanti didelė ir gera. Todėl jos tinkamos net didžiuliams plakatams ar nuotraukoms daryti. Tuomet galima įžvelgti kiekvieną smulkmeną.

Ragino pasidalyti

Vyr. muziejininkas teigė, kad O. Kerpauskienės perduotas archyvas – tik dalis Motuzų šeimos turėtų nuotraukų ir kitų dokumentų.
„Daug istorinės medžiagos dingo, buvo sunaikinta per kelis dešimtmečius. Net J. Motuzo ir jo dukterų nuotraukų negatyvai buvo prarasti, sunaikinti, tiesiog neišsaugoti.
„Laikas eina ir tai, kas anuomet neatrodė labai svarbu, dabar įgyja istorinės reikšmės, todėl džiugu, kad bent kažkas iš vyresnių šeimos atstovų dalį vertybių sugeba išsaugoti“, – sakė V. Ramanauskas.
Muziejininkas paragino ir kitus mažeikiškius pasidalyti senomis savo šeimos ar giminės nuotraukomis, kurios, kad ir nebylios, bet gali labai daug ką papasakoti.

Numatoma paroda

J. Motuzo anūkės dovana nesuguls į muziejaus archyvus, tai bus parodyta visuomenei. V. Ramanauskas „Santarvei“ sakė, kad planuojama surengti parodą. Tik ne šiais, o kitais metais.
„Dabar turiu nemažai darbų susiplanavęs, todėl gautas archyvas bus baigtas tvarkyti tik kitąmet. Tada ir bus galima surengti parodą. Parsivežtame lagamine yra ne tik nuotraukų, bet ir laiškų, atvirukų, bukletų, kurie jau skaičiuoja ne vieną dešimtį metų. Gal net pavadintume šią parodą „Vieno čemodano paroda“, – ateities planais pasidalijo pašnekovas.

Turi daug ką papasakoti

Senasis lagaminas tikrai turi ką „papasakoti“. J. Motuzas – pirmasis Mažeikių fotografas. Jis į Mažeikius atvyko apie 1898 metus, prieš tai keletą metų dirbo Viekšniuose ir Sedoje. Mažeikių istorijoje J. Motuzas paliko neišdildomą ženklą.
Taip pat buvo knygnešys, Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro aktorius ir dekoratorius, liaudies menininkas, homeopatas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, J. Motuzas tapo miesto burmistru (1921–1923 m.).
Fotografija jis užsiėmė iki 1915 m. Vėliau dėl pablogėjusios sveikatos šį amatą perleido savo vaikams – Teofilei ir Bonaventūrui.
J. Motuzas buvo labiau „studijinis“ fotografas. Jo nuotraukose įamžinti kunigai, mokytojai, choristai, artistai, visuomenininkai. Reportažinių nuotraukų yra išlikusios vos kelios.
J. Motuzas turėjo ir daugiau savo pasekėjų. Vienas iš jų – Kostas Bužokas (1914–1996), kuris fotografijos mokėsi ir po to ilgą laiką dirbo pas geriausią tarpukario Mažeikių fotografą Hiršą Gurvičių.
K. Bužokas labiau mėgo fotografuoti lauke. Buvo aktyvus Mažeikių visuomeninio gyvenimo dalyvis, įvairių organizacijų narys. Užfiksavo reikšmingų kultūrinių įvykių. Jo nuotraukų taip pat yra O. Kerpauskienės išsaugotame ir muziejui padovanotame lagamine.

Dar padovanos

O. Kerpauskienė „Santarvei“ sakė, kad Mažeikių muziejus yra pati geriausia vieta jos išsaugotam šeimos archyvui.
„Namuose nelabai kam yra saugoti tai, kas liko po senelio, mamos ir tetų. Pati aš jau nebe pirmos jaunystės, todėl ir norėjosi viską perduoti į geras rankas, kad tai, kas buvo svarbu Motuzų šeimai, išliktų ateities kartoms“, – kalbėjo O. Kerpauskienė.
Moteris prisipažino, kad dar ne viską, ką norėjo, padovanojo Mažeikių muziejui. Ji pažadėjo, progai pasitaikius, atvežti į Mažeikius dar septynis albumus.
„Tie albumai – vėlesnio laikotarpio. Senelis buvo pirmasis Mažeikių fotografas. Jam buvo be galo svarbu tai, ką jis darė, todėl savo pomėgiu sudomino ir vaikus, anūkus. Net ir proanūkiai nepraleidžia progos pafotografuoti. Tik, aišku, dabar visai kitokios nuotraukos ir priemonės joms daryti“, – kalbėjo O. Kerpauskienė.

Mažeikių vaistinė. 1944 m. liepa. Nuotr. iš Motuzų šeimos archyvo

Tapo relikvija

J. Motuzo anūkė įsitikinusi: senovinių nuotraukų neatstos jokios naujos technologijos ar priemonės.
„Senos nuotraukos – kažkas nepaprasta. Kai kurioms jau šimtas metų, tai jos jau kaip savotiškos relikvijos, kurias būtina išsaugoti. Gaila, kad ne visi tai suvokia“, – kalbėjo O. Kerpauskienė.
Moteris pasakojo, kad savo bendraamžius ragina smegenis lavinti ne sprendžiant kryžiažodžius, o prisimenant ir užrašant tai, kas buvo prieš kelis dešimtmečius.
Pasak jos, vaikai ir anūkai kol kas dar nesupranta, kaip svarbu išlaikyti ir prisiminti tai, kas buvo prieš šimtą ar daugiau metų.
„Jiems turbūt patiems reiks pasenti, kad suprastų, kas yra praeitis ir kokia ji yra brangi. Aš pati pradėjau rašyti Motuzų giminės istoriją būdama brandaus amžiaus, kai jau mirė tėvai, tetos. Gal dar po kelerių metų mano pačios anūkai susidomės praeitimi, savo šeimos šaknimis? Norėtųsi, kad jaunoji karta išsaugotų bent krislelį Motuzų šeimos dvasingumo“, – savo viltis išsakė „Santarvės“ pašnekovė.

Nebuvo materialistas

O. Kerpauskienės teigimu, jos senelis garsėjo tuo, kad visiškai neieškojo naudos sau. Darė tai, kas jam labiausiai patinka, ir vis norėjo kuo daugiau žmonių ir vaizdų įamžinti savo fotografijose.
„Seneliui nerūpėjo, ką yra apsirengęs, jam svarbiausia buvo fotografavimas ir kitos veiklos, kurios naudą labiau nešė ne jam, o kitiems. Apie tai, kad jam nerūpėjo materialūs dalykai, kalba jo poelgiai. Grįžęs namo po karinės tarnybos Odesoje ir gavęs tėvų palikimą jis nusipirko fotoaparatą. O jo giminaičiai, gavę to paties palikimo dalį, nusipirko 32 hektarus žemės…“ – teiginį apie nepragmatišką senelio charakterį pagrindė O. Kerpauskienė.