Parodos pristatymas sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Mažeikių muziejuje trečiadienį atidaryta paroda „Pieno lašas“. Iki pat sausio 10 dienos lankytojai turės galimybę pamatyti ekspoziciją, pasakojančią apie pieno kelią.
Norintieji gali užsisakyti ir sudalyvauti edukacinėje programoje, kurioje sužinos, kokį kelią tenka nueiti, kol pieno lašas tampa sūrio ar sviesto kampučiu.
Ši paroda tapo ir dviejų įstaigų – muziejaus bei mieste veikiančios pieno perdirbimo bendrovės bendrystės pavyzdžiu.
Kviečia pamatyti ir išbandyti
Savaitės viduryje prasidėjusi paroda „Pieno lašas“ stebina eksponatų gausa bei įvairove.
Muziejininkė Jūratė Miliauskytė, vedžiodama po salę, kurioje patalpinta ekspozicija, papasakojo apie šios parodos atsiradimą, priminė kai kuriuos istorijos faktus.
Ši paroda visuomenei pristatoma kaip edukacinė. Pašnekovės paklausėme, ką tai reiškia.
Edukacine ji pavadinta dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia dėl to, kad ją aplankiusieji daug ką sužino. Kai kas, apžiūrėjęs įvairius su pienininkyste susijusius buities daiktus, prisimena kiek primirštus dalykus.
Be to, tuos kelis mėnesius, kol paroda vyks, darželių, mokyklų bendruomenėms ir visiems pageidaujantiems siūloma užsisakyti edukacinę programą ir joje sudalyvauti.
Muziejininkai pasirengę žmonėms ne tik išsamiai papasakoti apie eksponatus bei jų paskirtį, bet ir parodyti, kaip seniau buvo mušamas sviestas.
Eksponatus mėgsta liesti
Pašnekovė patikino, kad ši paroda išskirtinė ir tuo, jog kai kuriuos namų apyvokos daiktus bus galima paliesti, o taip muziejuose būna nedažnai. Keletą su pienininkyste susijusių namų apyvokos daiktų muziejaus prašymu išdrožė tautodailininkas, medžio drožėjas Vaidas Šopauskas. Būtent su jais bus galima susipažinti iš arčiau – paliečiant, atidžiai ir iš visų kampų apžiūrint, o prireikus ir išbandant jų galimybes.
„Bet net ir išdėliojus eksponatus taip, kad matosi netgi jų kriauklai, žmonėms vis norisi tuos daiktus pačiupinėti, pakelti, apžiūrėti iš arčiau, iš visų kampų. Išmokyti lankytojus, įrodyti, kad eksponatai rankomis neliečiami, yra bemaž sunkiausia. Beje, vaikai tai supranta labiau ir greičiau nei suaugusieji“, – apie muziejaus tikslą išsaugoti eksponatus kalbėjo J. Miliauskytė.
Paroda iš dviejų dalių
Bent kartą per metus muziejaus darbuotojai stengiasi surengti muziejaus fonduose saugomų daiktų parodą. Ir dažniausiai ji būna susijusi su etnografija.
„Dailės darbus, nuotraukas parodome dažniau, o daiktų parodyti dažniau neišeina. Nors lankytojai, žinoma, to gal ir norėtų, bet retas įsivaizduoja, kiek ir kokių eksponatų fonduose saugoma. Jeigu eksponatus sudėtume kaip sandėlyje ir parodytume viską, ką turime, lankytojai to nesuprastų“, – apie tai, jog norint surengti parodą reikalinga tam tikra tema ir sistema, paaiškino muziejininkė.
Šį kartą parodoje eksponuojami Mažeikių muziejaus rinkiniuose saugomi etnografiniai namų apyvokos daiktai, 19–20 amžiuje naudoti pienui perdirbti, sovietinio laikotarpio palikimas. Kitoje salėje galima apžiūrėti „Pieno žvaigždžių“ kolektyvo surinktus ir parodai pateiktus eksponatus.
Rajonas turėjo privalumų
Vedžiodama po ekspozicijų salę muziejininkė sakė, jog parodą reikia apžiūrinėti tam tikra tvarka. Pradėti reikia nuo nuotraukų, pasakojančių apie kaimiškosios pienininkystės istoriją. Apie ganiavą, apie anuomet labai svarbiais buvusių kerdžių, piemenų darbą. Nuotraukose pasakojama apie fermų statybas, kolūkius.
Ir nepaisant to, kad Mažeikių miesto ir rajono augimas vienaip ar kitaip rutuliojosi apie geležinkelį, pienininkystė visada buvo šalia ir ne ką mažiau svarbi.
„Pienininkystė čia nuo seno buvo populiari. Be to, mūsų rajonas, lyginant su kitais, turėjo privalumų – geležinkelį ir ne taip toli esantį uostamiestį. Tad pagamintą produkciją buvo patogu išvežti parduoti. Užtat gana anksti rajone atsirado pieno surinkimo punktai, sviestinės, pieno perdirbimo gamykla“, – papasakojo muziejininkė.
Gamino ir sau, ir pardavimui
Pasak J. Miliauskytės, pienininkystė žmonėms buvo paranki bei priimtina dar ir dėl to, jog ištisus metus garantavo pajamas ir skalsesnį kąsnį šeimai.
„Kalbant apie augalininkystę, pinigų ūkininkai daugiausia gaudavo rudenį pardavę grūdus, sėklas. Todėl ir stengdavosi turėti kuo geresnės veislės karvių, kuriomis labai rūpindavosi. Tam, kad, kaip sakoma, kiekviena žolelė atneštų naudos“, – sakė J. Miliauskytė.
Pasak jos, yra išlikę žmonių pasakojimų apie tai, jog Židikų dvare gyveno ir dirbo vokietis, kuris gamino olandiškus sūrius. Išlikę pasakojimų ir apie kitus dvarus ir jų ūkiuose plėtotą pienininkystę.
Vadinasi, kaip ir šiais laikais, taip ir anuomet buvo stengiamasi gaminti ir pirkėjams, o ir savų šeimų nariams pasiūlyti skanius, įdomius, kokybiškus ir išskirtinius pieno produktus. O visam tam reikėjo ir išradingumo, ir tinkamų buities daiktų.
Idėją priėmė entuziastingai
Antrosios edukacinės parodos „Pieno lašas“ dalies eksponatus surinko bendrovės „Pieno žvaigždės“ Mažeikių pieninės darbuotojai.
Įmonės Mažeikių regiono pardavimų direktorė Jūratė Norvaišienė „Santarvei“ pasakojo dar pavasarį sulaukusi skambučio iš muziejaus ir klausimo, ar įmonė sutiktų prisidėti prie parodos rengimo.
Lankytojas sudomino pieno perdirbimo įmonės istorija. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Buvo surengtas įmonės vadovų susirinkimas. Jame pristačiusi muziejininkų sumanymą J. Norvaišienė nustebo: kolegos labai entuziastingai priėmė mintį apie parodą. Ir ne tik priėmė, bet ėmė siūlyti savo sumanymus, pasakoti, kas ką turi išsaugoję iš senų laikų.
Nustebo ir patys
Įmonės atstovai tarpusavyje ir bendraudami su muziejininkais juokavo, kad kas pienininkams – nereikalinga ir sena, tas muziejininkams – istoriją liudijanti muziejinė vertybė.
„Kad ir kaip būtų, pas save įmonėje tų su mūsų veikla susijusių muziejinių vertybių neturime galimybės kaupti. Būna auditai, įmonei taikomi įvairūs reikalavimai, tad neapsikrausi senienomis. Bet pradėję ruoštis parodai surinkome įdomių ir mus pačius nustebinusių dalykų. Žaliavų skyriaus atstovai surinko įvairių pakuočių, senų dėžučių, produktų muliažų. Paklausinėjome ūkininkų, gal turi kokių senų, jau nebenaudojamų rakandų, ir jie rado, padovanojo“, – kalbėjo J. Norvaišienė ir pasidžiaugė, jog paroda – įvairi ir įdomi.
Tapo švente veteranams
Pašnekovės nuomone, bene maloniausia ir įdomiausia tai, kad ši paroda tapo akstinu į įmonę pakviesti veteranus – kadaise po 20 ir daugiau metų joje dirbusius žmones.
„Veteranai apžiūrėjo, kaip ir kuo įmonė gyvena dabar, lygino, kaip viskas buvo tuomet, kai jie dar dirbo. Susitiko su buvusiais kolegomis. Vėliau gausus būrys buvusių darbuotojų dalyvavo parodos pristatyme. Buvo malonu matyti švytinčias žmonių akis ir šypsenas veiduose. Rodos, žmonėms šiek tiek net pritrūko laiko tam pabuvimui, pabendravimui“, – įspūdžiais apie visapusišką šventę pasidalijo pašnekovė.
Nieko nenutinka šiaip sau
Dvidešimt metų įmonėje „Pieno žvaigždės“ dirbanti J. Norvaišienė mano, kad nieko gyvenime nenutinka šiaip sau ir niekas nenueina veltui.
Ji ir pati, kai pradėjo dirbti tuometėje Mažeikių pieninėje, iš pradžių buvo įdarbinta reklamos vadybininke.
„Kai pagalvoju, kokia ten buvo ta reklama. Jos buvo minimaliai. Vis tik tuomet pradėjau kaupti iškarpas iš laikraščių, žurnalų, kuriuose rašė apie įmonę. Visa tai segiau į segtuvą ir saugojau. Ir štai, dabar tas mano segtuvas pakliuvo į parodą. Ta paroda, manau, šiek tiek pakeitė visų darbuotojų požiūrį į vienus ar kitus daiktus. Tai, kas dabar atrodo neaktualu, praėjus kuriam laikui tampa relikvija, pasakojančia istoriją“, – mintimis pasidalijo įmonės atstovė.
Proga pamatyti ir prisiminti
J. Norvaišienė prisiminė, kaip jai, apsilankiusiai muziejuje aptarti su parodos organizavimu susijusių reikalų, muziejininkai parodė vieną seną nuotrauką. Joje buvo užfiksuota, kaip kirpėjas kerpa savo klientui plaukus.
„Muziejininkai sakė, jog tai nuotrauka iš pieninės. Netikėjau, sakiau, jog čia gal įsipainiojo kokia nuotrauka iš kitur. Antroje jos pusėje buvo užrašas, jog tai iš tiesų Mažeikių pieninėje užfiksuota akimirka. Ir iš tiesų, kadaise pieninėje juk buvo kabinetukas, kuriame veikė kirpykla. Vėliau atpažinau netgi ir tą klientą kirpusį žmogų“, – sakė J. Norvaišienė.
Visa tai kadaise buvo – ir savo išmanumu šiuolaikiniams buities rakandams nenusileidžiantys daiktai. Ir kiekvienam atvejui pritaikyti moliniai puodai. Ir gerai apgalvoti sūrspaudžiai, krepšiai bei indas sūriui laikyti. Ir sunkiai, bet kantriai dirbę žmonės. Ir žingsnis po žingsnio tobulėjusios technologijos, ir kaskart vis gražėjusios produkcijos pakuotės…
Visa tai galima pamatyti, prisiminti parodoje „Pieno lašas“.
Loreta BUTKUTĖ
