Praėjusią savaitę Mažeikių muziejuje buvo atidaryta dailės mokytojo, Mažeikių krašto kultūros premijos laureato Aleksandro Novako kūrybinių darbų paroda „Nuo pieštuko iki…“.
Bene daugiausia mokinių ir savo paties sukurtų darbų parodų surengusiam mažeikiškiui šie metai – jubiliejiniai. Menininkas spalį minėjo savo asmeninį jubiliejų, o be to, šiemet sukanka 40 metų, kai savo kūrinius jis eksponuoja parodose.
Ieško erdvių kūrybai pristatyti
Pasidžiaugti aktyvaus, kūrybinių idėjų nepritrūkstančio, vaikus ir suaugusiuosius į dailės pasaulį lydinčio mažeikiškio darbais bei jo pasveikinti į muziejų susirinko gausus būrys A. Novako artimųjų, kolegų, bičiulių.
Susirinkusiuosius gyvai atliekamais muzikos kūriniais džiugino Vytauto Klovos muzikos mokyklos mokytojų Ingos Šiaulytės-Buivydienės ir Ingos Grušaitės duetas.
„Manau, kiekvienam kūrėjui – nuo mažiausio iki didžiausio – svarbu ne tik kurti, bet ir tai, kad jo darbais kažkas pasidžiaugtų, įvertintų, galbūt sukritikuotų. Tai skatina tobulėti, eiti pirmyn, ieškoti naujų iššūkių, išeiti iš komforto zonos. O juk tos patirtys žmogų ir augina“, – sveikindamas parodos autorių ir susirinkusiuosius kalbėjo Mažeikių muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris.
Jis svarstė, kad A. Novakas yra vienas iš žmonių, Mažeikiuose surengusių daugiausia personalinių ir savo mokinių – vaikų ir suaugusiųjų – grupinių parodų.
„Su kuo bekalbėtum, žmonės stebisi: kaip Aleksandras viską suspėja. Kultūros centras, biblioteka, muziejus, bažnyčia, „Sodros“ pastatas, švietimo centras… Tai vietos, kur yra buvę Aleksandro organizuotų parodų. Jis ieško vietų, erdvių, kuriose galėtų visuomenei parodyti kūrinius“, – pasakojo muziejaus vadovas.
Paroda gausi ir turtinga spalvų ir raiškos formų
Parodos „Nuo pieštuko iki…“ autorius sakė: joje nėra tik ant drobės tapytų kūrinių. Laikui bėgant, jis po truputį nutolo nuo tapybos. Bet galbūt kada nors vėl sugrįš.
„Daugiausia matote grafikos, keramikos, stiklo, plastiko reljefų, skulptūros ir mišria technika atliktų kūrinių, į kuriuos įpinta grafikos, akvarelės, kaligrafijos elementų. Jei būčiau laisvas menininkas, jei vien tik kurčiau, gal tų darbų būtų daugiau, galbūt jų formatas būtų didesnis. Bet kai dirbi mokytoju, laiko ne tiek jau ir daug lieka. Apsiriboji mažesniais formatais, kur galima koncentruotai išreikšti vieną ar kitą mintį, atvaizduoti vieną ar kitą vaizdinį“, – kalbėjo A. Novakas.
Širdžiai mielas darbas
Pasibaigus parodos šurmuliui, aprimus emocijoms, A. Novakas sutiko atsakyti į kelis „Santarvės“ klausimus.
Kalbėjomės telefonu. Mokytoją „pagavau“ per vieną laisvą pamoką, tačiau klasėje šurmuliavo mokiniai.
„Minutėlę lukterėkite, nueisiu į tylesnę vietą. Kūrybinių darbų sulig mokyklos skambučiu nenutrauksi. Tai klasėje vaikai dar darbuojasi…“ – paaiškino pašnekovas.
Klausimas, prie kurio norėjosi sugrįžti: kaip Aleksandras viską suspėja – ir meno, kūrybos keliu lydėti vaikus bei suaugusiuosius, ir organizuoti parodas, ir kurti.
A. Novakas ilgai nemąstė: pagrindinis ir svarbiausias dalykas yra tai, kad jis dirba sau artimą, mėgstamą darbą.
„Kai darbas prie širdies, tai ir suspėji. Susiplanuoji laiką, pasirenki sumanymus tokius, kuriuos manai, kad pavyks įgyvendinti, nusistatai prioritetus. Darai ir padarai“, – apibendrino.
Darbai gimsta ir bandant priemones
Mokytojui tenka nuolat ieškoti naujų kūrybos formų, technikų, priemonių. Prieš pateikiant vieną ar kitą užduotį mokiniams, visa tai pedagogui pirmiausia reikia išbandyti pačiam.
Dalis A. Novako kūrinių ir gimsta dėl tų bandymų, noro pasižiūrėti, kokia yra viena ar kita priemonė, kokių rezultatų galima pasiekti ją naudojant, įvertinti, ar tos priemonės, medžiagos prieinamos mokiniams.
„Turiu dailės studiją vaikams „Meninis stiklas“. Tas spalvotas stiklas yra pakankamai brangus, o finansavimas menkas. Tenka rinktis alternatyvas, vienas medžiagas keisti kitomis. Panaudoju kad ir plastiką, atspaudus – pigesnes medžiagas“, – apie ieškojimus, sprendimus ir atradimus pasakojo mokytojas.
Vaikams labiausiai reikia pasitikėjimo
Kalba su mokytoju pasisuko ir apie dailės priemonių ir įrankių gausą bei žmonių kūrybiškumą. Su vyresniais, sovietmečiu augusiais ir brendusiais žmonėmis kalbantis kartais tenka išgirsti mintį, kad anuomet, kai nebuvo iš ko, žmonės sugebėdavo sukurti, padaryti kur kas įdomesnių dalykų.
A. Novakas pastebėjo: kūrybiškumas ir medžiagų panaudojimas šiandien yra dažna diskusijų tema.
Kaip pavyzdį jis pateikė daugeliui žinomą, daiktams pakuoti naudojamą medžiagą, žmonių vadinama putoplastu. Daugelis jį tiesiog išmeta. O kitiems tai – medžiaga, iš kurios gali gimti labai įdomių darbų.
Tad šių laikų bėda – ne kūrybiškumo ar medžiagų stoka, o pasitikėjimo savo jėgomis trūkumas.
„Kai prašai vaikų sugalvoti ką nors patiems, jie pirmiausia internete bando paieškoti atitikmenų, pavyzdžių. Drąsos pasikliauti savo galva, savo jėgomis šiandieniniai mokiniai turi mažiau, nei tie, su kuriais dirbau tada, kai mokytojauti tik pradėjau“, – sakė „Santarvės“ pašnekovas.
„Vieno paveikslo paroda“
Grįžtame prie kitų A. Novako veiklų. Jam kartais tenka restauruoti, prikelti naujam gyvenimui kitų autorių kūrinius.
Kaip tik šiandien, lapkričio 17 d., 14 val. Mažeikių kultūros centre bus atidaryta „Vieno paveikslo paroda“. Jos lankytojai savaitę turės galimybę apžiūrėti Mažeikiuose gimusio žymaus tapytojo Vincento Gečo paveikslą, kurį jo giminės rado namo palėpėje. A. Novakas šią vasarą kraštiečio kūrinį restauravo. Be to, ir Mažeikių muziejus sutiko paskolinti kelis fonduose saugomus šio dailininko kūrinius.
„Tai dar gerai, kai aptikę vieną ar kitą meno kūrinį žmonės ieško informacijos, konsultuojasi. O kiek yra tokių atvejų, kad dėl, pavyzdžiui, netinkančio, nepatinkančio rėmo paveikslai paprasčiausiai išmetami“, – pasakojo A. Novakas.
Nenuilstančio mažeikiškio ateities planuose – ir daugiau įvairių parodų.
