Mažeikiškės sodai – sklandaus gyvenimo palinkėjimas

Antradienio popietę Mažeikių muziejuje atidaryta ilgametės pedagogės, buvusios Mažeikių trečiojo amžiaus universiteto rektorės, Šatrijos Raganos premijos laureatės Onos Venslovienės iš šiaudų surištų sodų paroda „Sodų sakmės“.
Pasidžiaugti autorės kūryba susirinko gausus būrys jos artimųjų, bičiulių, bendraminčių, buvusių kolegų. Daugelį nustebino tai, kad eksponuojamus sodus jų autorė surišo per itin trumpą laikotarpį.

Svarbi baltų kultūros dalis

Tradicija virš stalo, prie kurio susirinkdavo šeimos, palubėje kabinti iš šiaudų narelių surištus sodus, Lietuvoje gyvavo XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje.
Pasak tautodailininkės, sodų rišėjos, Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorės ir organizatorės Marijos Liugienės, tradiciniai lietuviški sodai – tai ne tik Lietuvos tautodailės paveldas, bet ir labai svarbi baltų kultūros dalis, atspindinti senąją pasaulėžiūrą, tradicijas.
Baltų kultūroje sodui skirta labai svarbi ir pagarbi vieta, jo struktūra ir simboliai tiesiogiai atspindi senąją baltų religinę pasaulėžiūrą. Vertikalioje ašyje sodas kuriamas naudojant „Dangus–žemė–požemis“ modelį, o horizontalioje ašyje atsispindi 4 pasaulio šalys.
Be to, sodas yra universalus, pasaulyje žinomas Gyvybės medžio, taigi ir tvarkingos Visatos visumos, simbolis, kuriame susikerta žemės, erdvės ir dangaus sferos, praeitis, dabartis ir ateitis.

Turi gilią prasmę

Sodas rišti pradedamas nuo vieno taško, pirmiausia surenkami keturi trikampiai, kurie paskui sudaro pirmąjį kvadratą. Toliau sodas „auginamas“ iki tam tikro dydžio, kol pasiekia didžiausią perimetrą, o po to – atvirkštine tvarka, baigiasi jis tais pačiais keturiais trikampėliais – viršūnėmis, sueinančiomis į vieną tašką.
„Šiaudų sodai – ne tik grožis, net ne būdas išreikšti save. Juose – lietuvių tautos tradicijos, gili apeiginė prasmė, bandymas sieloje atrasti mūsų protėvių dvasią, pirmapradį tautinės dvasios grūdą“, – straipsnyje, pristačiusiame 2020 m. respublikinę parodą „Sodų sakmės“, rašė M. Liugienė.

Lietuviškų sodų tradicija atgimsta

Teigiama, kad šiandien aktyvių, geranoriškai sodų rišimo paslaptimis su kitais besidalijančių rišėjų dėka sodų rišimo tradicija Lietuvoje išgyvena renesansą.
Ir šio renesanso ženklų yra nemažai: organizuojamos respublikinės parodos, leidžiamos šiaudinių sodų temai dedikuotos knygos, rengiami mokymai, kuriuose dalyvaujantys žmonės išmoksta surišti pačias mažiausias sodų sudedamąsias daleles, vadinamuosius reketukus, o paskui jau geba juos sujungti ir „auginti“ sodą.
Atsiranda ir žmonių, kurie prašo tautodailininkų surišti sodų vestuvėms.

Fiksuojami dydžių rekordai

Prie šio atgimimo prisideda ir rišėjai, kuriantys rekordinio dydžio sodus, sulaukiančius didelio visuomenės susidomėjimo ir susižavėjimo.
Vieną tokių 2018 m. Lietuvos šimtmečio proga surišo tautodailininkas Arvydas Baranauskas. Jo rekordinis sodas buvo 2,28 metrų aukščio, 1,61 metrų pločio ir svėrė 4,5 kilogramo. Šiemet Lietuvos rekordų agentūros „Factum“ atstovai užfiksavo naują didžiausio sodo rekordą. Kovo 26 dieną Velykų proga Ingrita Riterienė drauge su asociacijos „Švėkšniškių sambūris“ nariais suvėrė ir Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje pakabino 5 metrų aukščio, 2,23 metrų pločio ir 6,1 kilogramų svorio šiaudinį sodą.
Šiuo metu yra rengiami dokumentai ir kitąmet žadama teikti paraišką, kad šiaudinių sodų rišimo tradicija būtų įrašyta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Parodai pasirengė per mėnesį

Mažeikiškė O. Venslovienė pirmąją personalinę parodą „Sodų sakmės“ dedikavo savo Mamai ir Lietuvai. Parodos autorė akcentavo: šiaudinius sodus kuriantieji sako, jog sodus ne riša, ne pina, o „augina“.
Prieš atskleidžiant laikotarpį, per kurį užgimė šie darbai, parodos atidarymo dalyviai buvo pakviesti paspėlioti, kiek laiko autorei galėjo prireikti jiems surišti. Žmonės spėliojo: trejų, vienų metų, pusmečio, dviejų mėnesių… Publika aiktelėjo sužinojusi, kad daugiau nei dvidešimt sodų O. Venslovienė „užaugino“ vos per mėnesį.
„Esu fanatikė, užsispyrėlė. Profesorius Juozas Pabrėža sako, kad jei žemaitis užsispirs – ir į debesį įspirs. Aš esu aukštaitė, bet tiek pripratau prie Žemaitijos, kad tapau žemaite“, – pasakojo sodų rišėja.

Rankdarbiai ir pyktis nesuderinami

Savo mamai parodą dedikavusi O. Venslovienė pasakojo, kad niekada nematė jos be darbo – moteris gyveno sudėtingu pokario metu ir dirbo sunkius darbus, bet po tų darbų ir ausdavo, ir megzdavo, ir siūdavo, ir krepšius pindavo.
O kai du Onos broliai vedė, mama kiekvienam ir jų nuotakoms surišo po sodą.
Parodos autorė prisiminė: jei darydavo kokį rankdarbį ir pradėdavo nervintis, kad kažkas nesiseka, mama ją nuvarydavo šalin sakydama, kad piktam, suirzusiam žmogui užsiimti rankdarbiais nereikia.

Nesudėtinga, bet kantrybės reikalauja

Šiemet respublikinė paroda „Sodų sakmės“ keliauja po Mažąsias Lietuvos kultūros sostines. Vasaros pabaigoje 60 šiaudinių sodų, kurių autoriai – rišėjai iš visos Lietuvos, buvo eksponuojami Nevarėnuose – vienoje iš 2021 metų Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių.
Lankydamasi Nevarėnuose bei ten pamačiusi sodus O. Venslovienė ir pagalvojo, kad verta prisiminti mamos pamokas.
„Nors šiaudų buvau nusipirkusi jau anksčiau, jie stovėjo, stovėjo – gal metus. Bet, matyt, taip reikėjo. Neturėjau tokio tikslo „auginti“ sodus parodai. Bet padrąsino ir paskatino draugė. Ir ryžausi“, – pasakojo mažeikiškė.
Pasak jos, rišti sodus nėra sudėtinga. Padarius pirmąją figūrą, pagrindą, paskui savaime gimsta labai daug įvairių idėjų, kaip tęsti, ką daryti toliau. Tačiau reikia kruopštumo, valios, kantrybės. Nereikia pykti, jei rišant koks šiaudas sulūžta ir dėl to tenka išardyti pusę dirbinio arba net jį išmesti ir viską pradėti iš naujo.

Sodai turi judėti

Pasak O. Venslovienės, sodų pavadinimas yra kilęs iš būdvardžio „sodnus“ – tvirtas, artimas, mielas, tvarkingai sudėtas.
Skirtinguose Lietuvos regionuose šiaudiniai sodai skirtingai ir vadinami. Liktorius, voras, pajonkas, pajonkėlis, dangus, pasaulis, rojus, sietynas, reketukas, rekėžis, krijelis, aitvaras, miestas, žarondėlis – tiek ir dar daugiau vardų turi šiaudiniai sodai.
Šiaudas lietuvį lydėjo nuo gimimo. Kai moterys laukdavosi, jos „augindavo“ sodus. Vaikučiams gimus, sodus kabindavo virš lopšio. Per vestuves sodai irgi buvo kabinami virš stalo, virš jaunųjų galvų.
Teigiama, kad sodai turi judėti. Jei į namus įeina žmogus ir sodas nustoja suktis, tai arba tas žmogus atnešė negerą žinią, arba jis pats nėra geras. Sodas nesisuks, jei kambaryje tvanku.
Dovanoti sodą yra sklandaus, lengvo gyvenimo palinkėjimas.