Muziejuje – paroda, skirta Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios 80-mečiui

Eksponatus parodai muziejaus darbuotojos parinko iš bažnyčios fondų. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Vienoje didžiausių Mažeikių muziejaus salių veikia paroda, skirta senamiesčio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios 80-mečio jubiliejui paminėti.
Ekspozicijoje – senos nuotraukos, bažnyčioje sukaupti liturginiai drabužiai, aksesuarai, indai, bažnytinės knygos, vėliavos, bažnyčios statybos brėžiniai ir dar daug kitų eksponatų, kuriuos vargu ar kur pamatysime, nes jie bažnytinių apeigų metu nebenaudojami – vieni susidėvėjo, kiti išvis tapo istorinėmis relikvijomis.

Tik dalis bažnytinių daiktų

Apie  Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią pasakojančias senas nuotraukas parodos lankytojai gali išvysti televizoriaus ekrane. Kai kurios jų eksponuojamos ir parodos salėje. Jose įamžinta bažnyčios statyba, jos konsekracija (pašventinimas) 1936 metais. Šios nuotraukos saugomos muziejaus fonduose, o visa kita, kas yra parodoje, pasiskolinta iš pačios bažnyčios fondų.
„Čia – labai maža dalis to, kas bažnyčioje sukaupta. Pavyzdžiui, arnotų (arnotas – puošnus viršutinis apeiginis kunigo drabužis – aut. past.), kurie nebenaudojami ir nebevelkami, priguldyti pilni stalčiai. Stulų (stula – apeiginė kunigo juosta – aut. past.) čia taip pat matome tik vieną kitą… Norėjome parodoje parodyti bažnytinių daiktų įvairovę, todėl viskas, kas išsaugota, eksponuoti neįmanoma. Bažnyčios klebonas Donatas Stulpinas parodė patalpas, kur laikomi su bažnyčia susiję daiktai ir leido pasirinkti, ko parodai reikia. Bažnyčioje labai daug kas keičiasi, tad norisi, kad niekas nedingtų“, – kalbėjo muziejaus fondų saugotoja Raimonda Ramanauskienė.

Būsimos bažnyčios brėžiniai

Viena parodos dalis – seni bažnytiniai skelbimai, atspindintys vieną ar kitą laikotarpį, tai, kaip keitėsi bažnyčios gyvenimas, mišių laikas.
Tvarkydamas bažnyčią, pats klebonas didžiulėje tūtoje atrado bažnyčios brėžinius, projektus, kuriuos įsirėmino ir pakabino klebonijoje.
„Tuos brėžinius atnešėme ir pakabinome čia: tai fantastiški eksponatai, originalai su bažnyčią projektavusio architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, statybos komiteto narių, tuometinio Telšių vyskupo Justino Staugaičio parašais. Brėžiniuose matome ir tai, kas buvo suprojektuota, bet dėl pinigų stygiaus, nepastatyta – laukiamasis, baptisterija (krikštijimo patalpa), dabar likusi tik zakristija“, – brėžinius komentavo R. Ramanauskienė.
Įspūdingai atrodo ir spalvoti 1969 metų dailininko P. Andrėjausko sudaryti bažnyčios dekoravimo eskizai.

Konkrečių asmenų daiktai

R. Ramanauskienė džiaugėsi ir būtinai prašė su dėkingumu paminėti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vargonininką Vytautą Poškų, kuris pasidarbavo muziejaus labui ir surinko visų buvusių bažnyčios vargonininkų nuotraukas, surašė, kada jie dirbo Mažeikiuose.
„Aš įsivaizduoju, koks tai buvo nelengvas darbas, Vytautui teko nemažai ir pasivažinėti, kol visa tai surinko. Papriekaištavau jam tik dėl to, kad nėra jo paties nuotraukos: į tai jis pajuokavo, kad po mirties gal atsiras…“ – pasakojo muziejaus darbuotoja.
Prie vargonininkų, chorų nuotraukų – ir stalas su senomis giesmių natomis, tarp kurių ir pirmojo vargonininko Karolio Pukevičiaus sąsiuvinis, Konrado Kavecko natos.
Ant kito stalo – daugybė religinio turinio, bažnytinių, Švento Rašto skaitinių knygų, mišiolų – parodos sudarytojai stengėsi surasti leidinius su įdomesniais įrašais, dedikacijomis.
Vienas užrašas ant mišiolo skelbia: „Mažeikių bažnyčiai paaukavo Uršula Sidabrienė iš Naikių, 1908 metais už dūšią savo vyro Antano.“
Vienas leidinių dedikuotas kunigui Zenonui Degučiui įvilktuvių proga – 1977 metais.

Maršalkai lazdos nebereikia

Ekspoziciją puošia ir senos, jau nebenaudojamos bažnytinės vėliavos, įdomūs ir nebenaudojami adoruotojų (Dievo garbintojų pasauliečių – aut. past.) drabužiai, pagalvėlės, maršalkos procesijos lazda, kuria jis, eidamas procesijos priekyje, sklaidydavo minią. Dabar lazdos nebereikia, nes į atlaidus nebesusirenka tiek daug žmonių.
Į akis krinta ilgas, panašus į sutaną vyšninės spalvos drabužis: pasirodo, tai kažkada vilkėta klapčiukų sutana, po to jas pakeitė kamžos ir pelerinos. Apie 1970 metus naudota klapčiukų sutana panaši į dabartinių vyskupų drabužius.
Parodai sudarytojos atrinko ir arnotą, į kurį įdėta labai daug rankų darbo: vidinėje pusėje išsiuvinėta: „Kunigui kanauninkui Gaščiūnui, Telšiai, 1978 metai.“
Seniau naudotų krikšto marškinėlių, eksponuojamų parodoje, kitur jau nebeišvysime.
„Anksčiau buvo krikštijami visi vaikai, bet ne visi tėvai galėjo pasiūdinti puošnius drabužėlius, tad pakakdavo krikštijamąjį iš viršaus apdengti tuo gražiu vienos pusės drabužėliu.
Ir bursos (iš medžiagos siūtos įmautės – aut. past.) jau kunigams nebereikia – ji buvo naudojama einant pas ligonį suteikti paskutinį patepimą: įsidėti Švenčiausiajam ir aliejui“, – pasakojo R. Ramanauskienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto