Praėjusią savaitę muziejuje įvyko knygos „Mažeikių kultūros kelias“ pristatymas.
Knygą drauge su būriu bendraminčių išleido buvusi ilgametė Mažeikių kultūros centro direktorė Krista Kinčienė.
Iki šiol knygų rašymo patirties neturėjusios autorės teigimu, buvo nemažai akimirkų, kai norėjosi mesti šį reikalą. Vis tik neigiamus jausmus nustelbė noras, užsispyrimas surinkti ir į vieną bendrą leidinį sudėti krašto kultūrą kūrusių ir tebekuriančių žmonių istorijas, nuveiktus darbus, pelnytus pasiekimus.
Vieni tik pamąsto, bet neįgyvendina
„Reikia palikti pėdas, kad pasidarytų kelias, kuriuo galėtų eiti kiti, o kelias nebūna tiesus, būna ir vingiuotas… Atsigręžti į praeitį, nukeliauti kultūrinio darbo prisiminimų takais padeda patirtis. Mažeikiai svarbūs, nes čia gyventa, dirbta nuo 1975 m. Sukasi laiko ratas, lieka sunkūs ir gražūs įvairių laikotarpių prisiminimai. Lieka sukaupta spaudos straipsnių, dokumentų, nuotraukų, daug ne tik pasiekimų ir atradimų, bet ir praradimų“, – tokiomis eilutėmis autorė pradėjo knygą ir apibrėžė jos esmę.
Pasak Mažeikių muziejaus direktoriaus Vaidoto Balzerio, jam yra tekę sutikti nemažai žmonių, sakiusių, kad norėtų išleisti knygą, kad turi vertingų prisiminimų, žinių, ar mąsčiusių, jog tai verta būtų padaryti dėl rajono gyventojų, dėl rajono svečių.
„Viena yra turėti galvoje, norėti, svajoti, o visai kas kita tas mintis išdėstyti ant popieriaus lapo.
Dar sunkiau tiems žmonėms, kurie patys nėra rašytojai, tada jiems reikalinga aplinkinių pagalba“, – kalbėjo knygos pristatymo renginį pradėjęs muziejaus vadovas.
Muziejininkai ir buvo tie žmonės, kurie K. Kinčienę drąsino rašyti knygą, žadėjo padėti ją išleisti.
Norėjosi sutelktos informacijos
Knygos „Mažeikių krašto kultūros kelias“ autorė prisiminė, kad pirmosios mintys apie leidinį, pasakojantį apie mūsų krašto kultūros istoriją, užsimezgė jau prieš daug metų, kai K. Kinčienė dirbo Mažeikių kultūros centro direktore. Tuomet vienu klausimu vadovei prireikė duomenų, o jų nebuvo.
„Pagalvojau: kada nors, kai išeisiu į pensiją, kai jau aš rašysiu…“ – šyptelėjo ilgametė kultūros darbuotoja.
Su pertrūkiais K. Kinčienė knygą rašė nuo 2014 metų. Vis pasimaišydavo ir buities, ir visuomeninės veiklos reikalų. Trūko ir užtikrintumo, rūpėjo rasti atsakymą į klausimus: ar tikrai knygos apie kultūrą reikia, už kokius pinigus reikės ją išleisti?
Prisidėjo daug žmonių
Šiandien knyga – jau realybė. O K. Kinčienės pasakojama istorija prasideda XX a. pradžioje.
Autorė teigia, kad tvirta Mažeikių krašto kultūros istorijos kelio pradžia galima laikyti 1905 metus, kai baigęs mokslus pas kompozitorių, dirigentą, vargonininką Juozą Naujalį, jo rekomenduotas, į Mažeikius atvyko Karolis Pukevičius. Jis tapo pirmuoju miesto vargonininku, buvo aktyvus visuomenininkas ir padėjo skleistis tuomet dar gimnazistui Juozui Vaičkui.
„Kadangi pati buvau įsipynusi į Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro veiklas, tai galvojau, kad atskaitos taškas – būtent 1905 metai“, – kalbėjo autorė.
K. Kinčienei smarkiai pagelbėjo kelios buvusios ilgametės kultūros namų darbuotojos. Kai pritrūkdavo duomenų, informacijos, buvusios kolegės mielai pasidalydavo tuo, ką sukaupė, prisimena. Padėjo ir muziejininkai, kraštotyrininkas, mokytojas Algirdas Vilkas, ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Roma Žilinskienė, fotografas Jonas Strazdauskas, Mažeikių kultūros centro darbuotoja Lina Česnauskienė, sukūrusi knygos viršelį.
„Esu ne rašytoja, todėl buvo labai sunku. Ypač kai ėmiausi rašyti apie krašto kultūros istoriją. Turbūt romaną parašyti lengviau – jo siužetą galima pasukti taip, kaip autoriui norisi“, – pasakojo K. Kinčienė.
Tiki, kad knyga bus naudinga
Viena iš finansinių šios knygos išleidimo rėmėjų – bendrovė „ORLEN Lietuva“. Pristatyme dalyvavusi įmonės generalinio direktoriaus pavaduotoja Jovita Kačerauskienė prisiminė pirmąjį pokalbį su K. Kinčiene.
paskyrė dainą. Autorės nuotr.
Jolanta Tendienė. Autorės nuotr.
„Pasikalbėjome taip paprastai, moteriškai. Tačiau po to, kai jūs viską pasakėte, kaip išjautusi viską išdėstėte, abejonių nebuvo, kad tai yra labai svarbu, reikalinga. Kai buvome susitikę ankstesniame jūsų kultūros kelyje, matėme jus kaip labai darbštų, nuolat bėgantį ir dabar tebebėgantį žmogų.
Išlieka tai, ką prisimename, apie ką kalbame. Ir ši knyga yra labai svarbi. Tie, kurie norės sužinoti, kaip kultūra Mažeikių rajone vystėsi, kas, kada, kaip vyko, turės puikų šaltinį, o rašytinis šaltinis – tai ne virtuali erdvė. Tai, kad mes padėjome išleisti šią knygą, yra mažmožis prieš jūsų nuveiktą darbą“, – kalbėjo bendrovės atstovė.
Pagelbėjo kelių knygų autorius
Mokytojas, kraštotyrininkas A. Vilkas yra išleidęs jau ne vieną knygą, turi sukaupęs rašymo patirties ir atsiliepė į K. Kinčienės prašymą pagelbėti sutvarkyti knygos rankraštį taip, kad ji būtų aiški, suprantama skaitytojams.
Pagrindinis darbas, kurį mokytojui teko dirbti, – teksto struktūros taisymas, aiškesnis išdėstymas bei iliustracijos. O jų, kaip sakė A. Vilkas, ir buvo, ir nebuvo. Todėl teko pasukti galvą – paieškoti istorinių nuotraukų, faksimilių, originalių archyvuose saugomų dokumentų, o kai kuriuos su krašto kultūra susijusius objektus teko fotografuoti tokius, kokie jie yra šiandien.
„Kaip mažeikiškis visada jaučiu didelę palaimą, kai pamatau bet kokią išleistą knygą apie Mažeikius, ir priimu tai kaip dovaną, kaip palikimą ateinančioms kartoms. Autorei noriu padėkoti už ištvermę. Nes pokalbių, pasitarimų, taisymų per pastarąjį pusmetį buvo labai daug. Bet mes nesipykome ir pasitardami, gražiai sutardami, vienas kitą palaikydami stengėmės kebliausias vietas išspręsti“, – pasakojo A. Vilkas.
Mažeikiškiai ir iš kitų Žemaitijos kampelių atvykę žmonės leidinio autorę sveikino linkėdami neprarasti veiklumo, būti sveikai.
