BENDRAVIMO SU TĖVAIS IR BENDRAAMŽIAIS STOKĄ VAIKAI KOMPENSUOJA INTERNETO SVETAINĖSE
Kompiuteriniai žaidimai ir internetas – nauja priklausomybė, galinti būti prilyginama neigiamam alkoholio ir narkotikų poveikiui. Psichologai vienu balsu tvirtina, kad priklausomybė kompiuteriui – labai stipri, tačiau Lietuvoje į tai dar neatkreiptas dėmesys. Pedagogai pritaria, kad tai didžiulė problema, kurios jie nepajėgūs išspręsti vieni.
KUR DINGSTA MOKSLEIVIAI?
Pasidomėjus, kiek iš viso Mažeikiuose registruotų interneto svetainių, pasirodė, kad vos viena yra nurodžiusi savo telefoną. Kitos – arba uždarytos, arba persikėlusios kitur. Pavaikščiojus po miestą susidaro kitoks vaizdas: veikiančių interneto svetainių galima rasti bemaž kiekvienoje gatvėje. Nemažai jų įsikūrusios šalia mokyklų. Pagrindiniai šių įstaigų klientai – vaikai.
„Kur yra paklausa, yra ir pasiūla“, – sakė Kalnėnų vidurinės mokyklos direktorius Andrius Meinorius. Pasak jo, šalia mokyklos įsikūrusios interneto svetainės – didžiulė problema. Mokiniai ten eina ne tik turėdami laisvų pamokų, bet ir pabėgę iš jų. Direktorius spėjo, kad „kompiuterinėse“ vaikai nekliudomi gali vaikščioti po internetą, užsukdami ir į tas svetaines, kur jiems nederėtų.
Direktorius prisiminė atvejį, kai kartą su klasės auklėtoja pabėgusių vaikų ėjo ieškoti į „kompiuterinę“. A. Meinorius tada iškėlė mintį, kad interneto svetainės pamokų metu neturėtų dirbti. Pasak direktoriaus, tuomet jis atsimušęs kaip į sieną. Savivaldybėje direktoriui buvo paaiškinta, kad pagal įstatymą apriboti interneto svetainių darbo laiko negalima.
Pasak A. Meinoriaus, kaskart jis negali bėgioti į „kompiuterines“ rankioti vaikų. Kad šie pamokų metu ten nesėdėtų, lieka apeliuoti į šių įstaigų savininkų ir darbuotojų sąžinę.
„Ar jie norėtų, kad jų vaikai per pamokas sėdėtų kompiuterinėse, o ne mokykloje?“ – retoriškai klausė direktorius.
A. Meinorius sutiko, kad moksleivius vis dėlto sudėtinga sukontroliuoti. Svetainės darbuotojams jie gali paaiškinti, kad tuo metu jiems nėra pamokų.
STEBI MOKYTOJAI
Buknaičių H. Nagio pagrindinės mokyklos direktorė Regina Arbatauskienė tikino, kad jų mokykla su interneto svetainių virusu kol kas nesusiduria, tačiau mieste tokių vaikų, jos nuomone, daugėja. Pasak direktorės, kaimo vaikai naudotis kompiuteriu gali mokykloje, tačiau stebint mokytojams. Jų priežiūra būtina, kad vaikai internete nenaršytų, kur nereikia. Mokykla turi aštuonis kompiuterius, kurių moksleivių reikmėms pakanka.
R. Arbatauskienė pastebėjo, kad kompiuterių virusu labiau užsikrėtę miesto moksleiviai. Apie tai ji pasikalba ir su kolegomis iš kitų šalies mokyklų. Per daug laiko prie kompiuterių praleidžiantys moksleiviai būna mieguisti, nesusikaupia, per pamokas sėdi „kompiuterinėse“, tad atitrūksta nuo mokymo proceso.
VIENINTELIS SKUNDAS
Policijos komisariato nepilnamečių reikalų inspektorė Irena Nacienė sakė sulaukusi vienintelio skundo dėl interneto svetainių. Prieš aštuonis mėnesius į pareigūnus kreipėsi motina dėl dingusių pinigų ir nežinia kur esančio sūnaus, nors buvo trečia valanda nakties. Iš namų buvo paimta 200 litų. 13 metų paauglį pareigūnai aptiko „kompiuterinėje“.
Pasak I. Nacienės, išsiaiškinus skundą, faktai pasitvirtino. „Kompiuterine“ pasidomėjo ekonominė policija, jos savininkas buvo nubaustas. Tačiau, anot pareigūnės, tai vienintelis inspekciją pasiekęs skundas. Neturėdami konkrečių faktų ir duomenų pareigūnai neturi teisinio pagrindo tikrinti „kompiuterinių“ ar vežti vaiką į policiją. Priešingu atveju, viršytų savo įgaliojimus. „Administracinių teisės pažeidimų kodekse nėra nurodyta, kad vaikas negali žaisti kompiuterinių žaidimų. Gal vaikas kompiuterinėje taip leidžia laisvalaikį?
Tėvai į pareigūnus nesikreipia. Jiems yra gerai. Jei vaikas per naktį sėdi kompiuterinėje, tai šeimos problema“, – sakė inspektorė.
Nėra nė vienos interneto svetainės, kuri darbo laiką nurodytų ir naktį. Tam tikros sankcijos yra, tačiau tam būtina konkreti informacija. Interneto svetainių savininkams už nustatytus pažeidimus numatytos nemažos baudos. Jei vaikas ne darbo metu randamas šioje įstaigoje, domimasi jo šeima bei situacija namuose.
MIEGĄ VAGIA KOMPIUTERIS
Interneto svetainių darbo laiką reikia riboti, įsitikinusios Pavasario vidurinės mokyklos psichologė Renata Lupeikienė ir socialinė pedagogė Jurgita Jansonaitė.
„Vaikai paromis užrakinami kompiuterinėse ir ten žaidžia. Kaip? Tikra to žodžio prasme. Formaliai kompiuterinė nedirba, bet vaikai viduje žaidžia. Vaikai negrįžta namo.
Tėvai nelabai pasigenda, nes vaikas paaiškino, kad liks nakvoti pas draugą“, – pasakojo pašnekovės.
Kas dažniausiai sėdi „kompiuterinėse“? Paaugliai, pabėgę iš pamokų. Tėvai jų nekontroliuoja, nes neturi tam laiko. Jie dirba.
Pasak R. Lupeikienės, psichologai vienu balsu tvirtina, kad priklausomynė nuo kompiuterio – labai didelė. Lietuvoje į tai dar neatkreiptas reikiamas dėmesys. Kaimynai latviai jau pastebėjo šią didžiulę problemą ir imasi priemonių ją spręsti. Lietuvoje kol kas nėra net literatūros, kaip gydyti priklausomybę nuo kompiuterio, nors pagal jo padaromą žalą šią priklausomybę būtų galima lyginti su narkomanija ar alkoholizmu.
„Koks neigiamas poveikis? Iš namų pradeda dingti pinigai, reketuojami mažesnieji… Čia kaip narkotikai“, – sakė psichologė.
Socialinė pedagogė antrino, kad su panašiomis problemomis gali susidurti šeimos, namuose turinčios kompiuterį. Tėvai taip pat nepajėgūs sukontroliuoti vaikų. Praleidžiantį per daug laiko prie kompiuterio vaiką pradeda kamuoti košmarai, pervargimas, nes jis neišsimiega.
„Kompiuteris iš vaiko vagia miegą“, – pridūrė J. Jansonaitė.
Pašnekovės sutiko, kad kompiuteriniai žaidimai turi ir teigiamą poveikį – jie lavina, tačiau 3-4 valandas prieš miegą kompiuteris turi būti išjungtas.
PRIE KOMPIUTERIO PAAUGLYS TAMPA SUPERMENU
Kokie kiti kompiuterio priklausomybės padariniai? Pasak psichologės, vaikas ar paauglys realų gyvenimą pradeda painioti su virtualiu. Jei gyvenime jis yra nepasitikintis savimi, tai kompiuteriniuose žaidimuose – supermenas.
„Tai vėlgi rodo, kad mūsų šeimos nebebendrauja“, – konstatavo Renata. „Kai per konsultaciją tėvų paklausi, kada paskutinį kartą savo vaikui sakė „aš tave myliu“, jie nustemba: tokiam dideliam reikia tai sakyti? Tada man kyla klausimas: o kaip jūs išvis bendraujate?“ – tęsė ji.
Pasak psichologės, tėvai bijo bendrauti, bijo savo emocijų. Teisinasi, kad nėra laiko net tokiam paprastam dalykui, kaip susėdus prie vakarienės pasikalbėti. Dažniausiai šeimos nariai valgo atskirai. Vaikai nori bendrauti, tačiau tėvai tam neranda laiko.
R. Lupeikienė prisiminė kažkieno pasakytus žodžius: „Gyvenimo pabaigoje gailėkite ne nepastatytų namų, nelaimėtų bylų, bet kad mažai bendravote su savo vaiku“.
Sandra LUKOŠIŪTĖ
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
