Nausodė – kaimas Sedos girios pašonėje

Išlaužose... Nuotraukos iš asmeninio archyvo

(Pabaiga. Pradžia Nr. 103)

Mano mama, vyriausia Šakių dukra, dar su dviem sesutėm ir trim broliais per Išlaužas, pro Nausodės kaimą, traukdavo į Sedą, į mokyklą. O linksma būdavę! Kol ateidavę, jau visas būrys būdavęs. Einant pro Šoblinsko gyvenimą,  Adomas, dar valgydamas košę pas šulinį, šaukdavęs: „Aš tuoj….“ Jis irgi prisijungdavo prie  kompanijos. Eidavę mama su Adomu būrio priešaky ir kalbėdavę kalbėdavę. Mažiesiems nebuvo leista klausytis jų kalbų, o kalbėdavę jie apie perskaitytas knygas, net apie politiką… Mirus Stalinui, jiedu svarstė, kas dabar bus Rusijos valdžios viršūnėje, Adomas nutarė: Malenkovas. Abu mėgo skaityti, todėl turėjo kalbos. Mama pasakojo, kad Adomas buvęs ne tik gražus vaikinas, bet ir labai įdomus pašnekovas. Dar pasakojo, kad jos klasės draugė buvo iki ausų įsimylėjusi nausodiškį Adomą, bet meilė buvusi be atsako.
***
Nausodės kaime buvo ir plytinė. Lukošius ją turėjo iki pat 1953 metų. Kaimas turėjo savo   klumpdirbį Juozą Danilevičių, siuvėją Juzefą Danilevičienę, batsiuvį (šiaučių) Vaclovą Petrauską, skardininką – cinorių Zeniauskį, muzikantą, grojantį akordeonu, – Albiną Virkšą.
Viskas, ko reikėjo, buvo kaime. Liežuvingi buvę nausodiškiai, gebėję prilipdyti žmogui pravardę pagal charakterį, pomėgius ar išvaizdą. Pavyzdžiui: viena iš Andriekienių buvo vadinama „aukštoji“, mat kelios Andriekienės Nausodėje buvusios, o Žiogienei prilipusi „strainiosios“  pravardė. Bernotienė buvusi labai „svetauna“, mėgdavusi vaikščioti pakiemiais, nors turėjo didelę šeimyną.
Kieminėti nebuvo priimta kaimo žmogui, pirmiausiai turėdavai savo ūkyje apsitvarkyti, o tada jau ir  pakieminėti gali, jeigu laiko beištaikai. Žmonės šnekėjo, kad Bernotienė savo mažus vaikus užgirdydavo aguonų pienu, kad jie ramesni būtų, o tėvas, Antanas Bernotas, darbininkas buvęs, kolūkio laikais ganęs arklius.
***
Sedos parapijos bažnyčios mirimo metrikų knygoje (nuo 1932 iki 1941 metų) rašoma, kad tuo laikotarpiu Nausodės kaime (Nausodžio) mirė 9 vaikai. Tais metais mirė ir 8 suaugę žmonės. Mirties registracijos knygoje, skyriuje, kokia mirties priežastis, dažniausiai rašoma: skarlatina, smegenų uždegimas, plaučių liga, „zapalenė“, senatvė, širdies liga, vidurių liga. 1935–1941 metų mirimo metrikų knygoje žinias surašė kanauninkas Motiejus Vilutis ir vikaras Aloyzas Žukas.
Apie nausodiškių gražius, draugiškus ryšius radau vartydama bočiaus archyvą, 1934 metų birželio 6 d. Sedos apylinkės teismo bylos nutartį, kur bočius Julijonas Šakys įteikė teismui prašymą dėl žemės išmatavimo patikslinimo.
Kaimynai nausodiškiai teisme paliudijo, kad Julijonas Šakys daugiau kaip 10 metų valdo žemę be pertraukos, ramiai ir be ginčų. Liudininkai – kaimynai nausodiškiai: Martynas Arlauskas, Aleksas Lukošius, Feliksas, Simonas ir Augustas Andriekai, Jonas Petrauskas, Rozalija Aselskienė ir Antanas Bučys. Jie neprieštaravo, paaiškėjus, kad Julijonas Šakys po patikslinimo valdo žemės daugiau, nei priklauso. (Po išmatavimo paaiškėjo, jog jis valdo ne 36,04 ha, bet 36,91 ha: 87 arais daugiau). Niekas neburnojo, nepavydėjo. Pripažino Julijoną kaip teisėtą žemės savininką. Vertybės kitaip buvo matuojamos…
***
Radau ir kitą dokumentą savo šeimos archyve: 1935 m. vasario 14 d. išduotą Mažeikių notaro Paltaroko, patvirtintą prosenelio Julijono Šakio dovanojimo aktą, kuriuo jis savo ūkį su žeme, gyvu ir negyvu inventoriumi dovanoja savo sūnui Julijonui Šakiui ir jo būsimai žmonai Joanai Juzumaitei.
Čia mums, šiuolaikiniams žmonėms, įdomūs štai tokie dalykai. Dovanodamas ūkį, prosenelis išsidera sau ir prosenelei visą išlaikymą, teisę gyventi trijuose kambariuose, malkų, karvę ir avį, šieno, vištų ir žąsų, plotelį žemės daržams ir t. t. Įpareigoja savo sūnų – ūkio paveldėtoją – sumokėti kitam sūnui Aleksandrui 3000 litų dalį.
Tokie teisiniai papročiai buvo visuotiniai, jų buvo laikomasi. Akto pabaigoje rašoma: „Dovanojamo turto gavėjai priima turtą su dėkingumu ir ima jį valdyti nuo šios dienos.“ Viskas apskaičiuota, viskas aišku… O ir neteko girdėti, kad nausodiškiai peštųsi dėl turto, dėl ūkio, kad vaikai nepasidalytų su tėvais….
Su gilia pagarba nausodiškiai prisimena babūnelę Joaną ir bočių Julijoną Šakį. Sako, buvęs griežtas eigulys. Neleisdavęs draskyti neprinokusių uogienojų. 1941 metais Rupiekiuose sušaudytiems žmonėms atminti davęs medienos, padirbdinęs kryžių, kurį vėliau žmonės Baltuoju kryžiumi vadinę. Krikščioniška dvasia gaubė mano bočių namus: čia visi rasdavo ramybę, supratimą, čia be didelių pamokslų ir specialių auklėjimo programų sužinojau, kad gražiausias atsisveikinimo žodis – „sudiev“, o ne „viso gero“, kad svarbu padėti silpnesniam ar kenčiančiam, pagalbos stokojančiam, kad už bet kokį darbą būtina atsilyginti. Šiems namams buvo būdingas ypatingas nuoširdumas. Labai gerbė juos aplinkiniai. Babūnelė Joana dažnai kartodavo: „turtą prarasi – nieko neprarasi, sveikatą prarasi – daug prarasi, garbę prarasi – visko neteksi“. Čia išmokau džiaugtis kilniais dalykais.
Tomis vertybėmis vadovavosi ir nausodiškiai.

***
Nausodė klestėjo iki 1941 metų (kaip ir visa Lietuva). Paskui chaosas…
1945 m. į lagerį patenka Julijonas Šakys, Lukošius. Tais pat metais Julijonas Šakys lageryje mirė. Bijodama ištrėmimo į Sibirą, babūnelė Joana Šakienė paduoda pareiškimą į kolūkį. Nepriima. Išbuožina. Atima gyvulius, baldus, darbo įrankius. Nuardoma senoji klėtis, kalvė, daržinė. Išbuožinimo „ceremonijoje“ sėdi ir jauna kaimynė (ji iš Kulšėnų). Bet neišbuvo iki galo, „susirgo“. Beje, ji buvusi babūnelės mokinė.
Ir visų nausodiškių dalia tuomet, pokario metais, panaši: liejasi kraujas, nežinojai, ar ramiai praleisi naktį, ar nesudrebins langų bildesys – tai reikš – ruoškis į Sibirą… Ir iškeliavo tremtin Aselskiai, Petrauskai, Vaseriai, Budriai… Nausodiškiai džiovina duonos pilnus maišus: kiekvieną akimirką gali pasirodyti stribokai su liaudies įgaliotiniais.
1944 metais Mažeikių apskrityje buvo sukurtos partizanų kuopos ir sudaryti du sektoriai: kovojantis, kuris veikė slapta miškuose, ir organizacinis, veikęs legaliai. Jų tikslas – visomis išgalėmis prisidėti prie Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, neišduoti nė vieno bendražygio bei saugoti patikėtas paslaptis.
Atsarginio partizanų būrio vadas nausodiškis Vaclovas Prielgauskas 1945 metais po žiaurių kankinimų ištremtas į Suomijos Kareliją, prie Belomor kanalo. Ten išbuvęs pustrečių metų, perkeltas į Estiją. Iš čia pabėgo ir 1947 metais, persirengęs moteriškais drabužiais, pasiekė namus. Ramiai gyventi negalėjo, reikėjo slapstytis, tai truko 6,5 metų. Netgi dukterys buvo įpratintos tikrąjį tėtį vadinti „dieduku.“
Besislapstant namuose, atsitiko nenumatytas dalykas – praėjus maždaug metams po Vaclovo Prielgausko grįžimo, gimė dar viena duktė (deja, ji mirė nuo plaučių uždegimo, sulaukusi vos vienerių metų). Tada daug kas suprato, kad buvęs partizanas kažkur netoliese, kad tai ne jo kūdikis, niekas netikėjo.
Vaclovo Prielgausko paslaptį žinojo nausodiškiai kaimynai Šoblinskai, Petrauskai, bet tylėjo, neišdavė. Kol atsitiktinai stribai neišsiaiškino, kur jo būta.
***
Po išbuožinimo „ceremonijų“, po tremčių ir skaudžių netekčių, po suvarymo į kolūkius – paskutinis kaimo naikinimo etapas – melioracija. Ne prievarta, o beveik savo noru keliasi nausodiškiai į Gaiškalnį, Užežerę, Sedą, Telšius, Mažeikius… Kėlėsi, nes bijojo grėsmingų žodžių, kad neliks nei kelio, nei takelio į Nausodę, į Namus. Nukirto šaknis…
Giliniesi į Nausodės, dabar jau tuščių plynių, istoriją, ir išnyra neįvardintų dalykų, istorijų, vardų, pavardžių, atsiminimų.
Nausodė, kurios nebėra! Ir atsivėrė erdvė: būtoji – prarastoji: balta sodyba, suskirdusi pelkių žemė. Širdyje glūdi žodžiai, gerklę užgniaužia nuojauta, nuspėjama gelmė…
Nausodė… Amžiną atilsį.
Tebūna Tau žemė, žiemkenčių lengva.

Paruošė Genoveita Gricienė ir Audronė Malūkienė