Sedoje paminėtos Antano Šoblinsko 80-osios gimimo metinės
Sedoje vyko renginys, skirtas kraštiečio, kalbininko, Vilniaus universiteto docento Adomo Šoblinsko atminimui. 80-osioms jo gimimo metinėms skirtoje popietėje pranešimus skaitė rašytoja Violeta Šoblinskaitė, Vilniaus universiteto docentas Bronius Dobrovolskis, lektorius Kęstutis Bredelis, Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Rasa Čičirkaitė.
Šia proga skaitytojams siūlome sediškės mokytojos R. Čičirkaitės pasakojimą apie senąjį Nausodės kaimą.
Nausodės kaimo šienpjoviai. Adomas Šoblinskas – pirmas iš dešinės. Nuotr. iš Šoblinskų šeimos albumo
Apsupta mistiškų akivarų, kuriuose esą ir briedžiai nuskęsdavę, šalia tyvuliuojančio Sedos ežero įsikūrusi Nausodė turi ir savo legendą apie bobutės kapą. Tai liūnai, kemsynais apaugę, gąsdinantys rudomis vandens akimis.
Sako, kažkada čia nuskendusi bobutė, todėl tą vietą ir vadina „bobutės akimis“. Čia išperi ir lieka gervės, gyvena juodieji gandrai. Girdėti gervių kleketavimas. Šie reti paukščiai primena tolimąją Šiaurę ir atrodo, kad esi toli nuo civilizacijos…
Tačiau Sedos miestelis ranka pasiekiamas. Visas nausodiškių gyvenimas susijęs su Seda. Čia mokykla, daktarai, bažnyčia, turgus, parduotuvės…. Miestelį ir Nausodę jungia liepomis apsodintas vieškelis, nuvingiuojantis į paslaptingą Sedos girią.
Slėpininga ši giria, turėjusi ir tebeturinti įtakos nausodiškiams. Čia, tarsi atsiribojusi nuo pasaulio ir susiliejusi su gamta, slepiasi mano bočių mokytojos Joanos Juzumaitės-Šakienės (1905–1986) ir eigulio Julijono Šakio (1902–1945) sodyba.
***
Baigia užželti linijos, jomis skersai išilgai padalinta Sedos giria. Dar nesupuvę stulpai, žymį kvartalus, užrašytus bočiaus ranka. Teta Marija Šakytė-Marcevičienė prisimena: „Ošia eglės iškilmingą choralą. Saulėtos biržės. O šalia tiesios ir storos pušys, vainikus į mėlynę iškėlusios, žemai – mėlynių kilimai, drėgnesnėse vietose – papartynas. Čia iškėlėm galvas į viršų ir nusmelkė širdį viršūnių grožis, ir nusivijo jas mintis ir jausmas… Pakylėjo nuo žemės.
Sedos giria. Baigianti išnykti, nuniokota, bočiaus ir tėvo saugota. Išliūliavusi mūsų vaikystę, globojusi ir penėjusi, ir šildžiusi per vargo metus! Išlaužyta ir iškirsta, bet kruvinai sava – Sedos giria! Privertusi mūsų dvasią kilstelėti aukštyn, kur debesėliais nuplaukia bedugnis dangus… Jei ne tu, ar žinotume, kad yra ilgesys. Nepaaiškinamas niekuo, kai miško šešėliai perlipa tvorą ir atsiremia į kūtės tiltą, liepelę, prieklėtį, o ten „zuikiai pirtį kūrena…“
***
Negaliu ir aš atsiriboti nuo emocijų ir prisiminimų, kelias į „Pažadėtąją žemę“ – Sedos girią, ėjo per Nausodės kaimą, gražų ir žydintį mano atminty.
Beveik kasdien su mama a. a. Zita Šakyte-Čičirkiene (1937–2007) iš Sedos, pasukusios pro medinį kryžių, rymantį prie senojo Sedos–Mažeikių vieškelio, eidavome vingiuotu keliu pro Nausodės kaimą.
Mama sakydavo: „čia Kazlauskio, čia Petrauskio, čia Gramauskio gyvenimai.“ Pasakodavo apie žmones, čia gyvenusius ar gyvenančius. Mano atminty Nausodė žydinti ir kvepianti medumi, spalvingais vasaros žiedais: jurginais, medetkomis, piliarožėmis apsigaubusi. Taip buvo maždaug iki 1976 metų, iki melioracijos. Man tada tebuvo 10 metų. Laikas, tarsi veidrodis, suskilo į iki ir po…
***
Nausodės kaimas buvęs labai didelis, „gyvenimas prie gyvenimo“. Girtuoklių ir mušeikų nebuvę. Kaimynai sugyvenę draugiškai. Ona Andriekutė (Jasienė) (1929 m.), dabar gyvenanti Sedoje, pas dukterį Genutę, pasakoja, kad per laidotuves sueidavo visas kaimas, nebuvo mados kviesti į būdynę. Moterys giedodavo, nereikėdavo jokių triūbų, nieko.
Per gavėnią kaime nesigirdėjo jokių dainų, linksmybių. Bet pasibaigus gavėnios laikui balsingi Petrauskų sūnūs kad užplėš, būdavo, dainą, skleisis visa Nausodė.
Nausodiškius siejo ir giminystės ryšiai. Kaimynystėje gyvenę broliai Jasai, jie žemę buvo pasidalinę, Petrauskų kekulas buvęs. Žmonės gerai sutarę, nesipykę. Vienas apie kitą daug žinoję. Visi gyveno ar bent stengėsi gyventi pagal krikščioniškos moralės normas: stengėsi mylėti artimą savo, nevogti, nežudyti, negeisti svetimo….
***
Nausodės kaime vienas pavyzdingiausių ir gražiausių buvo Sedos girios pašonėje prisiglaudęs Arlauskų ūkis. Arlauskai turėjo 4 sūnus ir vieną dukterį. Jie visi gražiai sutarė, buvo darbštūs ir vaišingi. Tėvas Arlauskas jau tada, apie 1937–1940 m., pažangiai ūkininkavo, vienas pirmųjų bulves sodino „į langus“. Žmonės pamena, kokie įspūdingi buvo bulvių derliai. Arlauskai iš vieno kero „krežį bulvių prikasdavo“. Akį traukdavęs Arlauskų ūkis, apsodintas eglaitėmis. Konstancija Arlauskienė su vaikais eidavusi į girią uogauti, paskui uogiene vaišindavusi kaimynų vaikus. Buvusi labai vaišinga. Visi pabrėžia nausodiškių draugiškus, gražius ryšius.
Julijana JonaitytėSkarulienė pasakojo apie Šoblinskus, mat jų žemės ribojosi, buvę artimi kaimynai. Tėvas Šoblinskas buvęs labai ramus žmogelis, o mama tai mėgdavusi garsiai kalbėti ir ant trijų savo sūnų balsą pakeldavusi.
***
Ona Jasienė pamena, kad Nausodėje kiekviename kieme buvo daug vaikų, o ir amžius jų buvo panašus. Jasų šeimoje augo septyni vaikai, Šoblinskų – trys, Bernotų – septyni, Šakių – šeši, Arlauskų – penki, Ruikų – penki (dar Ruikai užaugino Razgų du vaikus, Stefutę ir Praną, mat Ruikienė buvo Razgienės sesuo), Daiginų – keturi, Lukošių – penki, Mažrimų – keturi, Jonaičių – aštuoni ir t. t. Ypač pasiutę buvo Mažrimiukai, ypač Juzis, jis išsiskyrė „pramislumu“, išdaigomis, pasidarydavo iš molio „kleckus“ ir jais apšaudydavo mergaites.
Nausodiškiai vaikai prisigalvodavo visko, tačiau ypač bjaurių pokštų nebūdavę, mat visi vienas kitą pažinojo, dažnai kaimynus imdavo savo vaikams „į kūmas“. Kaime gyvenusios senos panos Petrauskaitės Domicėlė ir Marijana. Jos buvusios ir garsios audėjos, o Domicėlė dar ir siuvėja. Tos Petrauskaitės buvo priglaudusios panelę Plechavičiūtę, kuri turėjusi šuniuką. Seserys Petrauskaitės buvusios labai geros, dažnai kepdavusios pyragus ir vaišindavusios artimiausių kaimynų Jonaičių aštuonis vaikus.
***
Nausodiškiai pro Jasmontų ūkį varydavę karves į Išlaužas ir ten jas ganydavę. Mano teta Marija ŠakytėMarcevičienė rašo: „Už Sedos girios, už Rūdės sodybos plyti Išlaužos – pelkėta, mažais krūmokšniais apaugusi pieva. Dar iš rudens gilios provėžos jau sukietėjusios – rusvos ir juodos, jose įdžiūvusi stiklo šukelė. Išlaužų briedgaurės jau sužaliavo. Saulės krisleliais, violetinėm daugiažiedėm sužydėjo visos Išlaužos. Netoli Tuoliauto rugių, juodalksnyne, sugeltonavo burbuoliai… Zita grįžta iš egzaminų. Gazinė skarelė ant kaklo, vėjas ją plazdena apie įraudusį veidą… (už jos – žalsvai padūmavęs beržynas, baigia nužydėti karklai). Zita – liaunų berželių fone, saulės krislelių pilnoje pievoje – Išlaužos. O pavasariais ir rudenį ten neišbrendamos pelkės… Sušlapdavom kojas ir taip išbūdavom per pamokas.“
Už Rudavičiaus (vadinamojo Rūdės) – į mišką – per avietynus, jaunas eglaites, išdygusias netoli savo motinų, didelių ir drūtų, pro Maliavuotmiškį – į namus. Toks buvo mano mamos vaikystės ir jaunystės kelias. Tuo keliu kiekvieną dieną eita į mokyklą, į Sedą. Neužrašiau laiku jos pasakojimų, prisiminimų, liko tik nuotrupos. O reikėjo…
(Bus daugiau)
Nausodė, kaimas Sedos seniūnijoje, 2,5 km į rytus nuo Sedos, abipus Sedos–Žemalės vieškelio. Vakariniu pakraščiu eina Sedos–Židikų, pietrytiniu – Mažeikių–Sedos plentas. Šiauriniu savo pakraščiu Nausodė šliejasi į Sedos girią – didžiausią Mažeikių rajone miškų masyvą, užimantį 2744 ha.
Šis kaimas, kaip teigia informacijos šaltiniai, susiformavo išdalijus Sapiegos dvaro žemes. Dvaro centras buvo Žydvario kaimo vietoje. Šios žemės dar atiteko Padvarninkų, Kulšėnų, Rimolių kaimo naujakuriams, todėl, manau, aiški yra Nausodės kaimo pavadinimo etimologija.
1902 m. kaime buvo 87 gyventojai, o 1923 m. čia jau gyveno 123 žmonės, buvo susikūrę 20 ūkių. Kaimas plėtėsi, augo. 1958–1960 metų Telšių archyvo ūkinių knygų duomenimis, Nausodėje gyveno 27 šeimos, net 16 nausodiškių buvo gimę dar XIX amžiuje.
Akivaizdu, kad kaimas kūrėsi XX amžiaus pradžioje. Ūkinėse knygose pažymėta, kad namai Nausodėje statyti 1913–1959 metais. Daugiausia namų statyta 1913–1925 metais.
Genoveita Gricienė ir Audronė Malūkienė
