Profesorius Jonas Valantinas sako, kad virškinimo sistemos ligų yra didžiulė įvairovė. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Žmogus turi normaliai gyventi pernelyg savęs neribodamas, tačiau gydytojai praktikai pataria profilaktiškai tikrintis sveikatą ir pagal galimybes į ją investuoti nuo pat jaunų dienų.
Vilniaus Santariškių klinikų hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro vadovas profesorius Jonas Valantinas sako, kad virškinimo sistemos ligų yra didžiulė įvairovė – vien kepenų ligoms aprašyti leidžiami storiausi medicininiai foliantai. Gydytojas apgailestauja, kad kasmet tobulėjanti virškinimo ligų diagnostika ir gydymas išlieka brangūs ir nuostolingi, o kenčia dėl to ligoniai.
– Esate tiesiai šviesiai pasakęs, kad virškinimo sistemos ligų ateityje daugės, nes kada nors pasieksime vakarietišką gyvenimo lygį, o kartu mus užgrius ir vakarietiškos civilizacijos ligos. Nors šių ligų diagnostika ir gydymas žengia į priekį, tik ar vakarietiškai jie pas mus finansuojami?
– Virškinimo sistemos ligų yra daug – kepenų, stemplės, skrandžio, kasos, storosios ir plonosios žarnų… Aišku, tai, kad progresuoja ir mūsų žinios, ir diagnostika, ir gydymo metodai, yra labai gerai, bet kita vertus, visi nauji gydymo ir diagnostikos metodai yra labai brangūs, o mūsų biudžetas mažėja. Be abejo, nuo to kenčia ne gydytojai – kenčia ligoniai.
Mes galim daug, bet turim limitus, kiek galime priimti ambulatorinių ligonių, kiek – į stacionarą. O ką daryti, kai tie limitai baigiasi? Aišku, mes į tai nekreipiam dėmesio ir neskaičiuojam, nors mus klinikų administracija bara. Bet jeigu mes per mėnesį galime paguldyti ir gydyti 70 ligonių, o gydom 100, tai tą 30 mes gydom už dyką, labdarą darom visuomenei. Ir patiriam nuostolių.
Mūsų skyrius per užpraėjusius metus turėjo daugiau kaip milijoną litų nuostolio, o pernai – 700 tūkst. litų. Nuostolį dengia kiti klinikų skyriai, kurie yra pelningi. Mūsų tyrimai yra brangūs ir mes daug tyrimų atliekam, ir gydymas mūsų yra brangus, todėl džiaugiamės savo rėmėjais. Be jų niekas mums nebūtų nupirkęs naujausio ultragarsinio prietaiso kepenų ligoms diagnozuoti, kainuojančio 100 tūkst. litų, panašiai kaip ir naujas aukštos klasės mersedesas…
– Gydote pačias įvairiausias ir sunkiausias kepenų ligas?
– Taip, pradedant virusiniais B ir C hepatitais, alkoholinį kepenų pažeidimą, nealkoholinį steatohepatitą, kepenų cirozes ir ligonius po kepenų transplantacijos.
Kepenys – toks keistas organas, kad jų ligos nesukelia jokio skausmo, nes pačiose kepenyse nėra skausmo receptorių. Žmogus nieko nejaučia, kol neatsiranda komplikacijų, o jos gali būti baisios. Ką tik apžiūrėjau ligonę – 70 metų babytę, kuri dar prieš dvi dienas vaikščiojo po miestą, į parduotuvę apsipirkti, bet pažiūrėjus ultragarsu – ji nebeturi kepenų. Visos kepenų venos trombuotos, yra lėtinė kepenų liga, greičiausiai ir kepenų vėžys, kaupiasi skystis pilvo ertmėje – ir tik pasiekus galutinę stadiją liga yra diagnozuojama. Užtat labai svarbūs yra profilaktiniai tyrimai. Sakau, jeigu žmonės turi galimybių ir gali investuoti į savo sveikatą, tai kartą per metus tyrimus reikia pasidaryti.
– Įprasta manyti, kad pagrindinis kepenų priešas – alkoholis.
– Taip, alkoholinių kepenų pažeidimų turim nemažai, bet lygiai tokie pat kepenų pažeidimai būna nutukusiems žmonėms, kurių kepenys suriebėja ir galiausiai vystosi vadinamasis nealkoholinis suriebėjusių kepenų uždegimas. Jis lygiai toks pat kaip alkoholinis, tik kad žmogus negeria. Nutukimas, mitybos įpročiai, mažai judrus gyvenimo būdas, lipidų ir gliukozės apykaitos sutrikimai – visa puokštė tokių ligų, kurios sudaro vadinamąjį metabolinį sindromą. Žmogus gimsta su tam tikra medžiagų apykaita, kuri ir lemia tų ligų atsiradimą.
– Vadinasi, esame genetiškai užprogramuoti susirgti šiomis ligomis?
– Taip. Bet jeigu šitie ligoniai dar suserga virusiniais hepatitais arba vartoja alkoholį, arba kokias kitas toksines medžiagas, vaistus ir panašiai, tai jiems sparčiau liga ir kepenų pažeidimai progresuoja.
–Jau nebe pirmą dešimtmetį medikai pastebi, kad daugelis ligų, ne tik virškinimo, „jaunėja“.
– Turime ir jaunų žmonių, bet šiaip didžioji mūsų ligonių dalis – gerontologiniai, brandaus amžiaus ligoniai, kuriems jau atsiranda komplikacijų. O poliklinikose, ambulatorinėje grandyje, žinoma, vyrauja jauni žmonės.
– Profesoriau, ką patartumėte, kaip žmogui nuo jaunų dienų pasirūpinti savo sveikata?
– Žmogus yra žmogus – jis turi normaliai gyventi, neriboti nieko sau, bet vis dėlto kartą per metus turėtų investuoti į savo sveikatos profilaktinį tyrimą, kad būtų galima laiku diagnozuoti, jeigu yra kokios nors prielaidos sirgti viena ar kita liga, kad esant ankstyvai stadijai galėtume užkirsti jai kelią. Juolab profilaktiniai tyrimai yra neskausmingi.
