Renovuoti Renavo dvaro rūmai jau priima lankytojus, čia vyksta koncertai. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Mažeikių rajone yra buvę trylika dvarų: kai kurie jų gerai išsilaikę, restauruoti, o kai kurių likę tik pavadinimai ir viena kita dvarą primenanti detalė.
Geriausiai išsilaikęs yra Renavo dvaras, naujam gyvenimui prisikėlė Dautarų, savo eilės laukia ir Plinkšių dvaro rūmai.
Likę dvarų pėdsakai
Savivaldybės administracijos kultūros ir sporto skyriaus vyresnioji specialistė paminklotvarkininkė Eugenija Kupliauskienė sakė, kad žmonės dvarais linkę vadinti ir buvusias didžiules ūkininkų sodybas: tada dvarų priskaičiuotume dar daugiau.
„O tikrų dvarų mūsų rajone yra buvę iš tiesų nemažai. Vien tik Ukrinuose jų skaičiuojama trys“, – pasakojo paminklotvarkininkė.
Židikų seniūnijoje yra buvęs maždaug prieš dvidešimtį metų sudegęs Sugaudžių dvaras, pusiaukelėje nuo Židikų iki Pikelių buvo Ritinės dvaras su piliakalniu ir dviem tvenkiniais. Beveik visiškai nelikę Griežės dvaro pėdsakų.
Neprivažiavus Laižuvos, kairėje kelio pusėje matyti buvusio Lendriškių dvaro pastatai, Viekšnių seniūnijoje yra buvęs Santeklių, naują savininką turi Pavirvytės dvaras, didelį dvarą turėjo ir Žemalė: ten dabar išlikęs parkas, kuriame vyksta kaimo šventės.
Išlošė žaisdami kortomis?
Šerkšnėnų seniūnijos puošmena – prie Plinkšių ežero stovintys grafo Konstantino Pliaterio dvaro rūmai. XVII amžiaus antrajame dešimtmetyje Plinkšės kartu su Kuršėnais buvo Žemaitijos Kunigaikštystės stalininko Jokūbo Gruževskio valdžioje, o XIX amžiaus viduryje Plinkšes įsigijo Pliateriai. Kalbama, kad šį dvarą jie išlošę kortomis.
Iki mūsų dienų išlikusius vėlyvojo klasicizmo stiliaus Plinkšių dvaro rūmus K. Pliateris pastatė apie 1870–1880 metus. Po jo mirties dvarą paveldėjo vyresnioji dukra Olga. 1899 metais mirusio buvusio dvaro šeimininko kapas yra vaizdingoje Plinkšių ežero pakrantės vietoje, netoli parko.
Po Pirmojo pasaulinio karo Plinkšių rūmai perėjo į Lietuvos valdžios rankas, čia buvo įkurta žemės ūkio mokykla, kuri vėliau reorganizuota į iki 1977 metų veikusį technikumą.
Plinkšių dvaras ne kartą kentėjo nuo vandalų, kuriems rūpi metalinės konstrukcijos. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Renovacija niekaip nesibaigia
E. Kupliauskienės žodžiais, laikui bėgant Plinkšių dvaro kompleksas ėjo iš rankų į rankas, bet niekas juo tinkamai ir iki galo nepasirūpino: 1981 metais jis perduotas įmonei „Mažeikių nafta“, dar daugiau nei po dvidešimties metų aukcione Plinkšių dvaro ansamblis parduotas Šiaulių alaus daryklos „Gubernija“ dukterinei įmonei „Šiaulių Baltija“.
Šiuo metu Plinkšių dvaro rūmai yra privačiose rankose, jie pradėti restauruoti, bet dėl lėšų stokos darbai niekaip neužbaigiami.
„Dvaro rūmus, aplinką prižiūri žmogus, bet nei remontas, nei restauracija nevyksta. Savininkai negali panaudoti iš Europos Sąjungos gautų pinigų. Tai ir yra pagrindinis stabdys“, – situaciją apibūdino E. Kupliauskienė.
Įmantri architektūra
Iš pradžių Plinkšių dvaro rūmai buvo stačiakampio formos. Pastatas turėjo aukštus pusrūsius, kuriuose buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, o ant jų – dar du aukštai. Du trylikaašiai fasadai buvo beveik vienodi, rūmų centre – triašiai iškyšuliai, sujungti trikampiais frontonais.
Stulpai ir kolonos prilaikė didžiules terasas su baliustradomis. Fasadus vainikavo plati lipdinių eilė, kurioje buvo aukšto langeliai.
Prieš 1914 metus Plinkšių rūmuose buvo 30 įvairios formos ir dydžio patalpų. Reprezentacinės salės ir gyvenamieji kambariai buvo pirmame, o svečių – antrame aukšte.
Iki šiol geriausiai iš dvaro ansamblio yra išlikusi pagrindinė, reprezentacinė, jo dalis, kuriai priklauso rūmai, peizažinis parkas ir pagrindiniai – Baltieji – vartai. Vakarinėje pusėje, išėjus pro Žaliuosius vartus, ant kalvelės, Plinkšių ežero pakrantėje, iš švedų laikų išlikusios kapinaitės.
Daugelis kitų senųjų dvaro pastatų jau visai baigia sunykti.
Tebevyksta renovacija
Vienas įdomiausių ir geriausiai išsilaikiusių dvaro ansamblių ne tik Mažeikių rajone, bet ir Žemaitijoje – Renavo dvaras. Šiuo metu jis intensyviai atnaujinamas: jau visiškai restauruotas dvaro rūmų pastatas, vyksta antrasis renovacijos etapas, kuriam pasibaigus lankytojams duris atvers atnaujinti pagalbiniai pastatai. Viename jų įkurta katilinė, bus įrengta patalpa tradicinių amatų centrui, čia bus galima rengti meno dirbinių parodas. Restauravus sandėlio pastatą bus sudarytos sąlygos seminarams, konferencijoms rengti, kilnojamosioms parodoms eksponuoti, čia veiks informacijos centras bei bilietų kasa.
Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama XVI amžiuje: dvaro pastatas tada buvo medinis su šiaudiniu stogu. Nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti XVIII amžiaus pabaigoje ar XIX amžiaus pradžioje.
Renavo dvaro rūmų vedėjas Deividas Makavičius pasakoja, kad renovuojant sandėlio pastatą, sienoje aptikti tikslūs jo pastatymo metai – 1839. Po to, kaip spėjama, turėjo prasidėti ir kitų mūrinių pastatų statyba.
Gyveno įžymūs žmonės
Anksčiau Renavo dvaras buvo vadinamas Gaurų dvaru, o vėliau, XVII amžiaus pabaigoje, jo šeimininkais tapo suvokietėjusių prancūzų Renė giminė, kuri dvarui davė Renavo pavadinimą.
XIX amžiaus pirmoje pusėje Renavo dvarą valdė Antanas Renė, garsėjęs pomėgiu sodininkauti. Dvaras pagarsėjo sodu ir apie 18 hektarų angliško stiliaus parku. Buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai.
1866 metais grafas A. Renė dvare priglaudžia žmonos draugę, našlę Viktoriją Narutavičienę, ir jos vaikus Stanislovą bei Gabrielių – būsimuosius Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signatarą ir pirmąjį Lenkijos Respublikos Prezidentą.
Tuo metu šiame dvare namų mokytoju dirbo pirmojo lietuviško kalendoriaus autorius Laurynas Ivinskis, įskiepijęs auklėtiniams pagarbą lietuvių kalbai ir paskatinęs domėtis žemaičių tautosaka.
Įkurtas dar vienas parkas
A. Renė vaikų neturėjo, tad visą savo turtą užrašė Feliksui Mielžinskiui. Jo našlė ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės.
F. Mielžinskis šalia Varduvos upelio, gražioje vietoje, įkūrė naują apie 6 hektarų ploto parką. Jame suskaičiuota beveik 50 rūšių bei formų 1 761 medis. Parke auga storiausia Lietuvos eglė, kurios skersmuo 1,2 metro, ir liepa, ant kurios kamieno iš šaknų išaugusios dar šešios liepos.
Apie 1880 metus buvo perstatyti kuklūs, bet gana puošnūs dvaro rūmai, garsėję vertingomis paveikslų bei antikvarinių meno dirbinių kolekcijomis.
Po II pasaulinio karo Renavo dvaro rūmuose įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka ir kultūros namai. Rūmuose išsaugota autentiška dvaro laikų bibliotekos aplinka, nuo 1996 metų rūmuose veikia Mažeikių muziejaus filialas.
Kasinėjimai davė naudos
Pastarąjį kartą Renavo rūmai restauruoti 1985 metais, per tą laiką jie prarado savo patrauklią išvaizdą, todėl vėl prireikė renovacijos.
D. Makavičius pasakojo, kad renovuojant dvaro rūmus, atliekant kasinėjimo darbus, buvo rastos iki šiol nežinotos požeminės komunikacijos, apie rūmų statybą kalbančių detalių, daiktų.
Tai ir buvusio drenažo vamzdžiai, ant kurių įspaustas Rygos vardas, leidžiantis manyti, kad vyko prekyba su Latvija, unikalus koklis, ant kurio užrašyta „grafas Zubovas“. Plyta su užrašu „Dowtory“ liudija, kad 1839–1850 metais, vykdant dvaro pastatų plėtrą, nebeužteko vietos gamybos plytų ir jos buvo vežamos iš Dautarų dvaro plytinės.
Rūmų rūsyje atsivėrusi stačiakampio formos kelių metrų didumo anga kol kas neleidžia tiksliai pasakyti, kokia jos paskirtis: vienas spėjimų, kad tai galėjo būti kažkas panašaus į šaldytuvą: primetus ledų išeina puikiausia ledainė. Rastos ir į ventiliacijos angas panašios komunikacijos.
Buvo rasta ir kitokių plytų, koklių, kurie dabar tyrinėjami.
„Viso to nedraskėme, nekasėme lauk, tik pažymėjome vietas, kas kur yra. Rasta daug statybinio laužo, kuris leidžia nustatyti, iš kur driekėsi prekybos keliai, kaip kas keitėsi, kokiu laikotarpiu tai buvo. Gaila, kad kasinėjama nebuvo pirmosios restauracijos metu: tada tų visokių daiktų, detalių būtų buvę rasta daugiau“, – įsitikinęs D. Makavičius.
Pristatys dvarų kultūrą
Pasak D. Makavičiaus, rūmuose planuojama eksponuoti XIX amžiaus pirmosios pusės apie dvarą pasakojančias detales: interjerą, baldus, paveikslus.
„Visgi galvojame, kad keliuose kambariuose būtų gerai įrengti kokią ekspoziciją, pristatant dvarų kultūrą, bet reikalingos didelės lėšos. Pasiskolinti sudėtinga, tačiau ieškome, galvojame, ką būtų galima padaryti“, – apie ateities ketinimus pasakojo pašnekovas.
Antrajame aukšte, kaip ir anksčiau, bus keičiamos dailės, fotografijos, keramikos, tautodailės ir kitos ekspozicijos.
Dvare veiks kavinukė, bus sutvarkyta rūmų aplinka, apšvietimo sistema, kolonos.
Visai tai planuojama baigti iki kitų metų kovo pabaigos.
