Ne viską diktuoja pilnatis…

Štai ir sulaukėme Didžiosios savaitės ir vienos gražiausių pavasario švenčių – Velykų. Rytoj vėl suskambės bažnyčių varpai, pažadinantys ir kviečiantys mus geriems, prasmingiems darbams ir poelgiams, budinantys iš žiemos sąstingio ir raginantys nepraeiti pro blogį, pro vargstantį ir prašantį pagalbos.

Šiąnakt vėl pereiname prie vasaros laiko ir naktį laikrodį persukdami viena valanda į priekį ją prailginsim.

Aš, kaip tikriausiai ir daugelis iš jūsų, nesuprantu to persukinėjimo prasmės: kažkada nieko panašaus nedarėme ir gyvenome kaip visi žmonės. Bet ne: kažkam tas ramus gyvenimas užkliuvo, kažkam prireikė išsidirbinėti, tad dabar, kol įpranta, daugelis vaikšto neišsimiegoję, suirzę ir pikti. Užtat gyvename europietiškai! Dar labiau prie Europos po dvejų metų mus žada priartinti ir euro įvedimas. Ir vėl kažkokia nesąmonė: kuo blogas lyginant su kitomis valiutomis mūsų litas? Tai bent jau savas pinigas su mūsų simboliais ir atributika, su mums brangių žmonių atvaizdais. Tikriausiai dar nepamiršot, kaip sunkiai prie to lito ėjome, kaip jo laukėme, kaip džiaugėmės gavę į rankas pirmąjį centą ar banknotą… O dabar vėl norime to atsisakyti, dabar mums jau vėl reikia svetimo pinigo.

Kai pasižiūri, kas vyksta kai kuriose šalyse, kur tas euras jau įvestas, darosi baisu ir nesuprantama: ar ir mums reikia tokių krizių, skolų?

Kita vertus, kuo prastai gyvena euro neįsileidžiančios šalys? Nieko joms netrūksta, nieko jos neprašinėja ir didžiuojasi turinčios savą valiutą.

Ir kodėl mes tokie esame: kur pamoja, ten ir einame, kur stumia, nesipriešiname? Pamiršdami mūsų savastį, mūsų tradicijas, papročius ir vis žiūrintys, kaip gyvena tie europiečiai. Kas, kad jie tikina tiesią mums pagalbos ranką, duodą pinigėlių mūsų gerovei, kitiems dalykams, bet juk visa tai ne už „ačiū“. Šventai tikiu, kad ateis laikas, kai turėsime visa tai grąžinti. Ir dar su procentais. Jei mes to nesulauksime, tai sulauks vaikai ar vaikaičiai.

Ir jau ne kartą esu sakęs: jei jau taip norime būti tikri europiečiai, lygiuojamės į juos, tai kur tie europietiški atlyginimai, pensijos, socialinės išmokos? Visur striuka: jei nukirpsi nuo vieno galo, šals tas likęs plikasis. Tai pasaka be galo.

Nežinau, kas privertė mane prieš Velykas taip išsilieti. Gal čia ir yra tas apsivalymas? Kaip sako mano viena kolegė: „stebėk ženklus“. Vakar buvo Didysis penktadienis ir juodojo pasninko diena. Iš vakaro nusprendžiau, kad rytojaus pusryčiams į darbą nusinešiu kelias šaldytuve gulinčias bandeles su lašinukais. Apie pasninką, žinoma, pamiršau. IR KĄ JŪS MANOT? Pietums šio to įsidėjau ir tikrai ne mėsiško, o tas bandeles su lašinukais ir pamiršau. Tik darbe pamačiau, kad jų rankinėje nėra.

Kažkokie stebuklai! Kažkas ėmė ir apsaugojo nuo nuodėmės. Anokia čia nuodėmė, pasakytų viena mano pažįstama, ir pridėtų, kad ne pilvas mus išgelbės. Gal ir taip, bet kodėl bent vieną dieną prieš Velykas sąžiningai nepapasninkavus? Ai, dėl tų pasninkų nuomonių tiek, kiek žmonių, ir visi mano esą teisūs. Aišku tik viena: nuodėmė yra persiryti. Kad ir tos pačios skanios silkės. Ar ne, kolege?

Nuodėmė yra ir daryti negerus darbus, bet ne visi to paisome. Štai vieną rytą, atėję į autobusų stotelę, pamatėme, kad nebėra jų eismo tvarkaraščio – liko tik tuščia lentelė. Bent jau tiek gerai. Nesuprantu vieno: ar čia kažkam prireikė lapo popieriaus, ar tas žmogus panoro turėti tvarkaraštį savo namuose, ar tiesiog kažkam panižo rankos ir jis atliko tokį piktdžiugišką darbą.

Turėdamas laiko ar norėdamas sužinoti, kas vyksta rajone, kartais panaršau mūsų Savivaldybės internetiniame puslapyje. Perskaičius vieną informaciją, panorau po ta informacija išsakyti savo nuomonę ir nustebau, kad mano komentaro tas puslapis kažkodėl nepriima. Ar čia koks apsisaugojimo nuo kritikos būdas, ar paprasčiausias kažkieno aplaidumas? Gal aš noriu ne kritikuoti, o kažkuo pasidžiaugti, kažkam padėkoti? Net ir to negalima. Tai kam išvis ta komentarų lentelė, jei iš jos jokios naudos.

O viena mano pažįstama paprašė pakritikuoti valdžios vyrus dėl padėties Stoties gatvėje: ten yra įrengta geležinkelio perėja, bet, atėjus į senamiesčio pusę, nėra nė vieno šaligatvio, todėl tenka eiti gatve. Eismas ten nemažas, tad žmonės yra priversti rizikuoti savo saugumu. O jei tamsu, ta rizika dar labiau padidėja. Juolab kad ir apšvietimas ten nekoks. Kai pasakiau savo pažįstamai, kad apie tai jau ne kartą buvo rašyta ir kalbėta, ji paklausė: o kas padaryta? Iš tiesų – kas padaryta? Nieko? Pažįstama sakė, kad valdžią reikia tarkuoti tol, kol pradės kraujuoti. Gal tada, išsigandę skausmo, imsis ką nors daryti. O dabar sėdi kabinetuose, žiūri per langą, dirba tik telefonu, o kas vyksta iš tiesų ir ką reikia padaryti, nei mato, nei žino. O pinigėlius už tai neblogus ima. Ir neraudonuoja. Jų oda, matyt, tokia sustabarėjusi, kad jokių jausmų per ją nebeįžvelgsi.

Ar pastebėjot, kad jau penktą parą naktimis karaliauja pilnatis? Aš sužinojau apie tai pačią pirmąją parą. Ir į kalendorių net nežvilgterėjęs. Atspėkit, kaip? Ogi tarpduryje pasirodė vadinamasis mėnulio žmogus, kuris, atėjus pilnačiai, puola ieškoti kokios nors teisybės. Šį kartą jis prašė sutramdyti balkone rūkančius kaimynus, nes į jo pastabas šie nereaguoją. Kai paaiškinom, kad savo valdose žmogus gali daryti ką nori, jis pareikalavo, kad apie tai būtų parašyta viešai: gal tie rūkaliai susigėsią.