Negi šilumininkai sutarė su Aukščiausiuoju?

Nors žibutės žydi kaip išprotėjusios, pavasarinės šilumos vis nėra. Ankstesniais metais tokiu laiku namuose jau būdavo šalti radiatoriai, dabar – nieko panašaus. Pradedu galvoti, ar nebus čia ką iškrėtę šilumininkai: gal sudarė sutartį su Aukščiausiuoju, kad nesiųstų gražių dienų ir jie toliau galėtų mums teikti linksmas sąskaitas, kartais verčiančias pasišiaušti kūno plaukelius. Pasiguosti galima tik tuo, kad sumos eurais atrodo šiek tiek švelniau, bet bendras rezultatas tas pats – ne tiek jau daug tų naujųjų pinigų mūsų piniginėse.
O dar sąskaitose akis bado neapmokėta suma už šiukšlių išvežimą – šiemet ji didesnė, nors nepasakyčiau, kad aš daugiau valgau, daugiau ko perku – šiukšlių mano bute tikrai neatsiranda daugiau, o mokėti reikia…
Taip pat truputį nervina tas sąskaitų už elektrą pateikimas, kai po kablelio dar nurodyta didesnė skaičių suma. Galima pagalvoti, kad už elektrą pinigus susigrobianti įmonė labai vargingai gyvena ir lupa iš mūsų pinigėlius grašių tikslumu. O jei taip imtume kada ir sustreikuotume, kokį mėnesį nenaudodami elektros arba ja naudotumės tik būtiniausiu atveju? Tegu namuose burzgia tik šaldytuvas, kai labai prireikia – skalbyklė ar dulkių siurblys, o lygintume tik viršutinius drabužius – tuos, kuriuos mato svetimi. Juk anksčiau tokių dalykų nebuvo ir žmonės gyveno.
Aš net televizorių ar kompiuterį dabar įsijungiu tik kai prireikia – juos man puikiai atstoja knyga. Žinoma, visa tai iš serijos: kas būtų, jeigu būtų. Kai kas tokių serijų visiškai nepripažįsta ir teigia, kad neverta net burnos aušinti. Gal jie ir teisūs, bet kartais taip norisi pasvajoti…
Beje, dėl tos elektros – šį mėnesį bendrovei „Tavo pastogė“ priklausančių daugiabučių gyventojai vėl sprendė galvosūkį.  Mat sąskaita mokėti už elektrą išspausdinta ir jos, ir „Mažeikių butų ūkio“ linksmalapiuose (čia aš juos taip vadinu).
Kadangi šį mėnesį „Tavo pastogės“ sąskaita labai vėlavo, tad žmonės nebežinojo, kaip elgtis, ir kai kas sąskaitas susimokėjo įprastai – per MBŪ. Visi tikisi, kad tie pinigėliai niekur nedings ir nukeliaus ten, kur reikia. Man keista tik tiek, kaip dviejų tą patį darbą dirbančių įmonių vadovai negali susitarti tarpusavyje ir padaryti taip, kad žmonėms viskas būtų aišku ir patogu.
Nepatogumus dėl dviejų sąskaitų žmonės patiria jau seniai, tad ar nederėtų iš abiejų pastogių (o gal stogų?) pareikalauti kompensacijos už gaištamą laiką ir moralinę žalą? Kiek gali dviejų žmonių ambicijos kartinti gyvenimą tūkstančiams žmonių?
Linksmalapius gyventojai randa savo pašto dėžutėse, dėl to jokių nesusipratimų, atrodo, nėra. To negalima pasakyti apie laiškus. Viena mano pažįstama stebisi, kad jau ne pirmą kartą savo pašto dėžutėje randa visai ne jai, o laiptinės kaimynui adresuotą laišką: ant voko aiškiai parašyta, į kurį butą laiškas turėtų patekti, bet kažkodėl laiškininkė supainioja skaičius ir laišką įmeta ne į tą dėžutę. Moteris sako, kad dar gerai, jog laiško savininkas gyvena toje pačioje laiptinėje, tad laišką permeta tam, kam jis adresuotas. O jei laiškas būtų kitos laiptinės ar net namo gyventojui? Į kitą laiptinę gal ir užeitų, bet ieškoti kito namo kažin ar ryžtųsi. Kita vertus – o jei tame laiške kokia itin svarbi informacija, adresatas jos gali ir nesužinoti. Per kažkieno neatidų darbą galima ir nukentėti.
Galiu pridėti nuo savęs, kad kartais matau laiškus, padėtus ant palangės virš pašto dėžučių – tie laiškai taip pat būna ne tais adresais, bet laiškininkai kažkodėl jų nepasiima ir kitur nenuneša. Nenorėčiau galvoti, kad jie jų nepastebi. Gal nenori pastebėti?
Neatidžiai dirba ne tik kai kurie laiškanešiai, bet ir statybininkai. Vieno Žemaitijos gatvėje atnaujinamo namo gyventojai skundėsi pastebėję, kaip jie klijuoja namą šiltinančias plokštes: esą užuot tą plokštę visą gerai ištepę klijais ar kažkokia kitokia lipnia medžiaga, jie patepa tik plokštės vidurį – kad tik prikibtų. Žmonės mane tikino, kad neištepus lipalu visos plokštės, ji neprilimpa prie sienos ir lieka ertmė, nors ir maža, kuri nesulaiko šilumos ir traukia šaltį. Taigi, namas apšiltinamas tik dalinai. Nežinau, kodėl statybininkai taip elgiasi: gal taupo medžiagas, gal laiką, bet tokie dalykai yra nedovanotini, nes žmonės už renovaciją moka didelius pinigus, tad ji turėtų būti atliekama nepriekaištingai, o ne kažką taupant.
Aišku, valstybinė komisija tokių dalykų nepamatys, nes brokas šiuo atveju yra užslėptas – tai ne koks nors išorėje kyšantis metalo galas ar kreivas stogas, kurie iš karto matyti. Šiuo atveju visas atmestinai atliktas darbas lieka pačių statybininkų sąžinei, jei jie jos bent kiek dar turi.
Ar jūs sugebėtumėte privačiam namui kelis mėnesius šildyti nusipirkti kuro už 2,97 euro arba už maždaug dešimtį litų? Ko gero, ne, bet Socialinės paramos skyriaus darbuotojai vienai Obuolių gatvėje gyvenančiai močiutei tokiu tikslu atsiuntė šitiek pinigėlių. Praėjusiais metais kurui iš tos pačios įstaigos moteris gavo per 100 litų, o dabar dešimt kartų mažiau. Kai pabandė aiškintis, kodėl tokia juokinga suma, to skyriaus vedėja telefonu sakiusi, kad mažeikiškė turi gauti per 29 eurus. Bet močiutė kažkodėl gavo tik be trijų centų tris eurus. Antrą kartą močiutei vedėjos nepavyko susitikti, o kiti darbuotojai patvirtino, kad ji turėjusi gauti būtent „didžiąją“ sumą.
Man pavyko išsiaiškinti, kad pinigėlių pagal visus įstatymus močiutė tiek ir turėjusi gauti – gal tik  nesupratusi vedėjos aiškinimo.
Tiesa, viltį praradusiai senutei skubu pranešti žinią, kad ji didesnę pašalpą kurui įsigyti tikrai gali gauti – tereikia dėl to į skyrių kreiptis papildomai.
Šia gera žinia ir noriu baigti šiandienos mintis, o jums siūlau rytoj nueiti palaikyti Mažeikių krepšininkų komandos – šį kartą jie varžysis su „Lietuvos rytu“.
sisbeitauskas@santarve.lt