Socialinė įmonė “Negalia” žinoma kaip įstaiga, jungianti neįgaliuosius bendrai gamybinei veiklai. Tačiau jos vadovei Anastazijai Kostygovai labiau negu pati gamyba rūpi, kaip padėti sunkią negalią turintiems žmonėms, kaip palengvinti jų likimus, išspręsti problemas. Dėl to buvo įkurtas VšĮ Mažeikių invalidų užimtumo centras ir judėjimo negalią turinčių asmenų klubas “Juntak”.
PERMAINAS PADIKTAVO ĮSTATYMAI
“Negalia” tik visai neseniai iš UAB virto socialine įmone. Statusas jai sukeldavo nemažai problemų. Anot A. Kostygovos, bendrovės paruošti projektai nuolat būdavo atmetami, jų niekas neremdavo, nes iš pirmo žvilgsnio – bendrovė asocijuojasi su pelno siekiančia organizacija, galbūt net turinčia savų akcijų.
Kita priežastis, dėl kurios įsikūrė invalidų užimtumo centras, buvo problema dėl kompensacinės technikos remonto. Invalidų vežimėliai buvo gabenami į Tauragės kompensacinės technikos remonto barą. Kadangi užsakymų būdavo daug, mažeikiškiams savo technikos tekdavo labai ilgai laukti. Reikėjo ieškoti kokios nors išeities.
Svarstant, kaip gauti finansinę paramą rašant projektus ir kaip operatyviau padėti neįgaliesiems, sėdintiems vežimėliuose, suremontuoti techniką, 2001-ųjų spalio mėnesį gimė mintis įkurti VšĮ Mažeikių invalidų užimtumo centrą, kuriam ėmėsi vadovauti Michailas Kostygovas, turintis sunkią judėjimo negalią.
Pirmiausia centras išsprendė kompensacinės technikos remonto problemą. Ją tvarko patys neįgalieji M. Kostygovas ir L. Baltutis. Kitas centro privalumas, kad jis jungia ne tik “Negalioje” dirbančius, bei iš viso per 100 I ir II invalidumo grupes turinčius asmenis iš viso rajono.
CENTRO VEIKLA NAUDINGA DAUGELIUI
Centras netapo vien “popierine” organizacija. Vykstantys renginiai sulaukia didelio visų rajone gyvenančių ir sunkią judėjimo negalią turinčių jaunų žmonių susidomėjimo. Bendravimas žadina norą mokytis, nes nemaža dalis tokio jaunimo neturi vidurinio išsilavinimo, skatina tobulėti, įsigyti kokią nors profesiją, kad galėtų imtis amato.
Puikus pavyzdys – 2003 metais Plinkšėse vykusi sporto šventė, kurioje dalyvavo daug jaunimo su sunkia judėjimo negalia iš Mažeikių, Viekšnių, kitų rajono seniūnijų. Pirmą kartą tokiame dideliame renginyje iki šiol gyvenęs tarp keturių sienų į visuomenę išėjo labai sunkią negalią turintis Rimantas Goštautas. Ši šventė ir nauji ryšiai padėjo jaunuoliui. Po kurio laiko jį įdarbino sveikų žmonių kolektyvas IĮ “Kavita”.
Šventė nebūtų galėjusi įvykti be rėmėjų. Už paramą ją organizuojant neįgaliųjų organizacijos dėkingos verslininkui Vaclovui Radvilui.
Kitas atvejis, kai centras, surinkęs informaciją iš viso rajono, 2002 metais išsiuntė šešis asmenis, judančius tik su vežimėliais, į respublikinį Valakupių reabilitacijos centrą. Savaitę specialistų komisija su jais dirbo. Pagal sveikatos būklę ji nustatė, kokia veikla gali užsiimti jauni žmonės. Remigijus Brazdeikis metus mokėsi reabilitacijos centre ir įgijo juvelyro specialybę. Kitas jaunuolis iš Gyvolių kaimo Algirdas Steponkus čia išmoko siuvėjo amato.
Problema, kad VšĮ Mažeikių invalidų užimtumo centras neturi tinkamų patalpų, kur galėtų apgyvendinti neįgaliuosius iš kaimo vietovių, mokyti juos amato, o po to įdarbinti.
Pajudėjo iš vietos ir projektų ruošimas. 2002 metais, gavus paramą vienam projektui, centras turintiems judėjimo negalią organizavo anglų kalbos kursus. Rūpinamasi ir narių laisvalaikiu. Palydint 2003-iuosius, įspūdinga šventė vyko kavinėje “Bakūžė”. Centro nariai aktyviai dalyvauja kiekvienais metais Lietuvos invalidų draugijos (LID) Mažeikių skyriaus organizuojamame respublikiniame šokių maratone “Mes kartu, mes tvirti”.
“JUNTAK” – JAUNIMO KLUBAS
Judėjimo negalią turinčių asmenų klubo “Juntak” tikslas – patiems rodyti iniciatyvą ir aktyviai kovoti už savo teises. Paskata jam įsikurti buvo jaunimo noras išreikšti save, savo jėgomis bandyti spręsti visas problemas. Klubo branduolį sudaro 17 jaunų, sunkią judėjimo negalią turinčių žmonių. Klubą, kuris įsikūrė 2003 metų gruodį, nuolat papildo nauji nariai.
Neįgalieji keičiasi, ir ypač jaunieji jau nebesislepia tarp keturių sienų. Savo pavyzdžiu jie atskleidžia problemas ir nenori, kad kiekviename žingsnyje aplinkiniai jiems primintų, jog jie invalidai.
A. Kostygova prisiminė atvejus, kai neįgalieji dėl savo padėties jausdavosi pažeminti. Po laidotuvių giminės, artimieji, draugai atvyko papietauti į kavinę. Tuo metu, kai visi sėdėjo prie stalų, moteris invalido vežimėlyje sėdėjo lauke, ant šaligatvio, ir maistą jai nešė į gatvę. Kitas pavyzdys. Jaunuolis su draugais atvyko į kavinę. Visi linksminosi viduje, o jis sėdėjo vežimėlyje už lango ir tik per jį galėjo bendrauti su draugais. Kodėl visuomeninio maitinimo įstaigų pastatų, bene išskyrus kavinę “Senasis rojus”, aplinka nėra pritaikyta neįgaliesiems?
SULAUKIA SUPRATIMO IR PARAMOS
“Be žmonių, suprantančių mūsų, likimo nuskriaustųjų, problemas, be jų paramos, grąžinančios sugebėjimą pasirūpinti savimi, integruotis į visuomenę ir suteikiančios galimybę pasijusti reikšmingais, mes nesijaustume stiprūs”, – sako A. Kostygova.
Nuo pat VšĮ Mažeikių invalidų užimtumo centro įsikūrimo jį nuolat remia firma “Veratrum”, kuri aprūpina vitaminais ir pleistrais. Juos gavo kiekvienas neįgalusis individualiai, dalis labdaros perduota LID Mažeikių skyriui, Vaikų našlaičių ir senelių globos namams. Šiuo metu “Veratrum” pasiruošusi ir vėl sušelpti neįgaliuosius.
Neįgalieji buvo maloniai nustebinti UAB “Audimas” supratimo ir geranoriškumo. Bendrovė skyrė neįgaliesiems naujus drabužius sportui ir aktyviam poilsiui. Džiugu, kad “Audimas” pasirūpina ne tik olimpiečiais, bet ir žmonėmis, kuriems ne mažiau reikia tokios pagalbos.
“Negalia”, užimtumo centras ir “Juntak” glaudžiasi po vienu stogu. Pastato langai jau visai baigė pūti, bet laiku sulaukta UAB “Hronas” pagalbos. Komercijos direktorius Gintas Kalinauskas bei šios bendrovės atstovas Mažeikiuose UAB “Langusta” direktorius Robertas Bernatavičius pasirūpino, kad pastatas pasipuoštų keturiais naujais plastikiniais langais.
Šią vasarą staigmeną neįgaliesiems pateikė Mažeikių urėdo pavaduotojas Augustas Lemežis ir Sedos girininkas Bronius Noreika. Seniai neįgalieji norėjo turėti poilsiavietę prie vandens. Lyg įspėdamas neįgaliųjų norus, atėjo A. Lemežis ir pasiteiravo, ar jie nenori turėti kurs nors aikštelės. Kartu pagalvoję jie išsirinko vietą Plinkšėse, ir miškininkų iniciatyva buvo įrengta poilsiavietė, visiškai pritaikyta sunkią judėjimo negalią turintiems asmenims. Čia įrengti specialūs takeliai, kuriais galima važiuoti vežimėliais, staliukai, laužavietė, specialus tualetas. Be to, miškininkai padovanojo 8 vietų palapinę. Neįgalieji jau poilsiavo Plinkšėse ir visi liko labai patenkinti.
Bernarda PLASTININA
Edvardo GEDVILO nuotrauka
