Nesvarumo būsena – ne tik kosmose…

Birute RUDOKIENĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Ko gero, visas pasaulis žino apie Balandžio 12-ąją. Dieną, kai pirmasis žmogus – Jurijus Gagarinas – pirmą kartą  pakilo į kosmosą, kosminiu laivu apskriedamas Žemės orbitą.
Rodos, tai buvo visai neseniai – prieš 51-erius metus. Tačiau turbūt mažai kam emocijų bekelia balandžio 12-oji, nors kalendoriuje ji tebeminima kaip Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos diena. Ir būti kosmonautu ar „gagarinu“, kaip sovietmečiu, nebėra jau darželinukų ar paauglių siekis, svajonė…
Tačiau ne apie siekius šis mano monologas, atvirkščiai, apie tuos, kurie jų neturi. Apie tuos, kurie deda į šuns dienas valdžią dėl savo blogo gyvenimo, tačiau patys net piršto nepajudina savo gerovės vardan. Lyg nesvarumo būseną išgyvena dalis žmonių, nesukdami sau galvos dėl savo ar savo vaikų ateities…
Lietuviai nuo seno buvo vertinami kaip nenuilstantys darbštuoliai. Darbštumas padėjo išgyventi ir tremtyje. Kas gi nutiko, kad dabar Lietuvoje formuojasi bedarbių, pašalpų gavėjų dinastijos? Jeigu tėvai buvo bedarbiai, tai tikėtina, kad tokie bus ir jų vaikai, nes jie nemoka kitaip gyventi.  Socialiniai darbuotojai tvirtina: nieko keisto, kad tokių šeimų atžalos mato vienintelį pragyvenimo šaltinį – socialines pašalpas ar kitokią valstybės paramą. Taip gyvena jų tėvai, dėdės, tetos ir kiti giminaičiai, kaimynai – ir normalu.
Šiukštu tokius apibendrinimus būtų taikyti visiems pašalpų gavėjams ar bedarbiams. (Atsiprašau tų kitų.) Tačiau tokios tendencijos ypač ryškios kaime, kur viskas kaip ant delno matyti.
Nedarbo lygis rajone iš tikrųjų nemažas – vos ne kas penktas darbingo amžiaus gyventojas – oficialus bedarbis. Darbo vietų kaime (be mokyklų ir seniūnijos) – ant pirštų suskaičiuotum. Tačiau  tvarkingi, darbo nebijantys ir norintys dirbti kaimo žmonės sugeba įsidarbinti mieste.
Kaime daugiausia be užsiėmimo likę asocialūs bedarbiai, kuriuos pirmiausia reikėtų grąžinti į gyvenimą, o tik tada – į darbą. Šių žmonių toks gyvenimo būdas – niekuomet nedirbti, gyventi iš pašalpų. Jų žemė piktžolėmis apėjusi, nei jie sėja, nei jie pjauna… O kam? Valstybė pamaitins…
Neatsitiktinai ūkininkai guodžiasi, kad sunku rasti žmogų, kuris prie ūkio ar kitų darbų pagelbėtų. Tai darbas per prastas, tai užmokestis ne toks. O jei ir prisikviesi, tai pareikalaus „pūslės“ alaus ar kito kokio marmalo nupirkti. Tiek ir tos naudos iš tokio darbininko. O jeigu jį iš akių paleisi, tai žiūrėk, dar ir nuostolio apturėsi. Pažįstamas ūkininkas pasakojo, kad po vienos talkos rūsyje pasigedęs net anūkams sudėtų vaikiškų rūbelių… marinuotų agurkų, uogienių…
Tad nieko keisto, kad daugelis įmonių darbuotojų ieško ne per Darbo biržą. Esą ši įstaiga nebegali nieko gero pasiūlyti, mat daugelis mažeikiškių ten registruojasi tik dėl pašalpų.
Ir iš tikrųjų faktai patys byloja. Darbo birža praėjusiais metais atliko anoniminę bedarbių apklausą ir išsiaiškino, jog 27 proc. jų nėra suinteresuoti dirbti. Lengvatų daug: nemokamas sveikatos draudimas, nemokamas vaikų maitinimas, kompensacijos už šildymą – tad noras gauti šias privilegijas atveda į Darbo biržą. Šie žmonės iškreipia tikrąją situaciją, nes didina nedarbo statistiką.
Bala nematė. Kiekvienam žmogui suteikta teisė turėti savo požiūrį į gyvenimą: te nedirba, jei nepatinka. Tačiau jie nori gauti pinigų už nieką. Tokias šeimas išlaiko tie, kurie dirba ir moka mokesčius į valstybės biudžetą.
Dirbančio žmogaus akimis, tie pinigai nėra dideli. Didžiausia nedarbo draudimo išmoka šiuo metu yra 1 041 litas. Visa suma mokama pirmuosius tris mėnesius, likusį išmokos mokėjimo laikotarpį kintamoji išmokos dalis mažinama 50 procentų. Išmoka įprastai mokama 6 mėnesius, bet dėl įvairių priežasčių mokėjimas gali būti pratęstas. O vėliau jau bus galima pretenduoti į socialinę pašalpą.
Tad bedarbis, neišeidamas iš namų, gauna kelis šimtus litų, jam niekur skubėti nereikia, jis turi laisvo laiko. O norint užsidirbti bent tūkstantį litų, jau tektų ir paplušėti. O jei dar pridėjus pašalpas už vaikus, maisto davinius, kitą labdarą, didelių poreikių neturinčiam žmogui to gero per akis. Ir ne tik duonai pakanka…
Ar ne valstybė atpratino nuo darbo? Patys valdžios žmonės jau seniai postringauja, kad būtina keisti sistemą, jog pašalpoms išleidžiamus milijonus tikslingiau būtų panaudoti darbo vietoms kurti. Ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė viešai yra pareiškusi, kad darbo netekusiam žmogui reikia duoti meškerę, o ne žuvį. Tačiau sistemos pakeisti nesiseka ar nebandoma.
Taip ir norisi pasakyti savo mėgstamą frazę – raketos į kosmosą skrenda, o tokių paprastų dalykų išspręsti nesugebame.

6 Atsakymai į “Nesvarumo būsena – ne tik kosmose…”

  1. klausimas parašė:

    O tai mūsų savivaldybė negalėtų pasiprašyti į tą eksperimentą? Kita vertus, ar patys valdininkai negalėtų atsakingiau skirstyti pašalpas, įtraukiant bendruomenių, darbo biržos atstovus. Bet aišku, kas savo noru apsisunkins. Kam svarbūs valstybės pinigai?

  2. irklas parašė:

    Knieti atsakyti į paskutinio sakinio Hubardo scientologijos retoriką.

    Dėl to ir nesugebama išspręsti paprastų dalykų, nes spoksoma į dalykus, kurių negali pakeisti – gali tik parašyti atsiliepimą ar kitaip kaip išsilieti.
    IR KĄ?
    Ir tai, jau gerbiamieji, yra bėgimas nuo realybės. Realija paprasta – priimk pozityvų sprendimą arba pamiršk su visam tą baimę. O dideli dalykai…. jie prasideda nuo pakeltos „svetimos“ šiušklės, kuri kažkodėl kliudo tau.

  3. Nuomonė parašė:

    Reikia sukilt. Kol sėdėsim įbauginti ir susisukę savo kiautuose, tol lips ant galvos. Manot dirbant už pliką minimumą turim socialines garantijas? Gal ir turim šiokias tokias, bet tokias, kad susirgus ir prireikus kreiptis medicininės pagalbos, vistiek reikia primokėt. Apie finansinio saugumo pojūtį – tik pasvajot, nes ką kalbėt jei darbdavys nesugeba užtikrint net stabilaus to minimumo išmokėjimo:D, o pažada įdomų ir stresų kupiną darbą. Taigi, iš dalies ir pateisinu pašalpų gavėjus, juk tarp minimumo ir gaunamų pašalpų santykis neretai – labai jau panašus.

  4. Žvejys parašė:

    Ne žuvį ir ne meškerę reikia duoti, o išmokyti žvejoti. Nes meškerę pragers, o žuvį užkandai suvartos.

  5. Nesvarbu parašė:

    Pritariu. Dar reiketu pamineti ir tuos, kurie registruoti darbo birzoje, bet zinoma vien tam, kad nereiketu PSD moketi ir butu drausti, o realiai dirba nelegaliai. Taip jie ne tik nori buti isskirtiniais, nemokedami mokesciu, bet dargi gauna pinigus (arba draustuma) is kitu kisenes. O siaip, manau, teisingiausia butu, kad nedarbo pasalpas gaunantieji uz jas ir atidirbtu. Ir nesvarbu ka, visuomenei naudingo darbo galima prigalvoti apsciai. Zinoma, jiems turetu buti suteikiama laisvo laiko ir ieskotis darbui.

  6. Vardas (privalomas) parašė:

    TEISINGAS Jūsų monologas, Birute.
    Pikta, kai patekus į ligoninę medikai kaip pašėlę kažkodėl puola šokinėti apie asocialų asmenį, o tu, ramus, kantrus, dirbantis pilieti – palauksi, nesvarbu, kad tau labai skauda. Pikta, kai prekybcentryje pamatai kaip asocialios šeimos tėvai į krepšelį įsiridena keletą „bambalių“ alučio, o savo penkiamečiui, į klausimą: „Mama, o dešros nenupirksi?“, atsako jog gal kitą kartą, nes dabar dešrai nėr pinigų. Ir tai vos keletas pavyzdžių, kuriuos matant, nejučia kyla klausimas: KĄ VEIKIA VALDŽIOS INTITUCIJOS, KURIOS TOKIAS ŠEIMAS TURI STEBĖTI, KONTROLIUOTI, TAS PAŠALPAS SKIRSTYTI? KĄ VEIKIA TIE, KURIE TURĖTŲ KONSULTUOTI VERSLUMO, DARBO PAIEŠKŲ KLAUSIMAIS? Tai vis retoriniai klausimai, nuskambantys kaip balsas tyruose.
    O sakot biržoje normalūs žmonės nesiregistruoja, nes jų Lietuvoje paprasčiausiai nebeliko, mat visi emigravo? Gal. Bet kita vertus, kiekvienam gyvenime pasitaiko laikotarpių, kai gali tapti LDB klientu. Yra įstaiga, eini ir registruojiesi, nesvarbu, kad neretai į tave žiūri iš aukšto aukšto bokšto. Nuryji kartėlį, bet eini…
    Mokam išskristi į kosmosą, mokėtume ir savo bėdas spręsti, tik kad noro nėra. Juk labai patogu sėdėti ir nesukti sau galvos dėl kitų, svarbu, kad pačiam gerai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto