Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Žiema visada būna šalta, bet ne visada būna balta, ypač buvusioje posovietinėje erdvėje. Prisiminkime: Baku, Vilnius, Ryga, dabar Kijevas. Visada sausis turi būti nudažytas tos santvarkos ryškiai raudona spalva. Būtų dar nieko, jei tai būtų tik tapyba – aliejiniai dažai peizaže, bet tai nekaltų žmonių kraujas.
Kodėl būtent sausio mėnesiui yra išpuolusi ta bjaurastis, sunku pasakyti, bet kad tai nuolat kartojasi, patvirtina ir istorija, ir šių dienų aktualijos Ukrainoje.
Sausis į kalendorių kažkada buvo įtrauktas kaip paskutinis mėnuo. Bet jis tapo pirmuoju, o pirmiesiems visada sunku…
Štai visai neseniai mes (tiesa, ne visi) dalyvavome „Neužmirštuolės“ akcijoje. Dauguma iš mūsų segėjo melsvą neužmirštuolės žiedą ties širdimi. Ir džiaugėmės, kad mūsų širdys gali plakti ir jausti tą laisvę, dėl kurios didvyriai atidavė savo gyvybes. Bet… Yra vienas bet, dėl kurio aš ir norėčiau pasidalinti mintimis su skaitytojais. Pradėsiu nuo kažkada skaitytos vienos auksinės taisyklės, kurią išsakė vokiečių mokslininkas ir rašytojas Georgas Kristofas Lichtenbergas: „Auksinė taisyklė: apie žmones spręskite ne pagal jų pažiūras, bet pagal tai, kuo jie tapo dėl savo pažiūrų“.
Taigi neužmirštuolės. Šios gėlės lapų forma primena pelės ausį. Tai gana simboliška, jei susietume šiuos ir praeitus laikus. Nes kai kurie iš buvusių komunistų labai įdėmiai viską klauso, bet yra baugštūs. Jie bijo savo praeities, nes ne visi, kurie segėjo neužmirštuolę švarko atlape ar suknelėje prie širdies, gali atsakyti, kur jie buvo TĄ sausį. Šis klausimas yra labai nepatogus ir jo yra labai vengiama. Ką sausio 13-ąją veikė, pavyzdžiui, kolūkių pirmininkai, kurių žinioje buvo gan daug gyventojų? Ar kvietė jie žmones į pasipriešinimo kovą, ar tik kaip peliukai slėpėsi ir galvojo: kas dabar bus? Ko nepamiršta tie piliečiai, dabar segintys neužmirštuolės žiedą: sausio 13-osios ar tos gerovės, kuri iš kolūkio kasos gan lengvai perėjo į bendrovės kasą ir tapo privačia nuosavybe… Gal tiems žmonėms yra nepamirštamas tik terminas „vsio zakonno“ (viskas teisiška, įteisinta – rus.), o visa kita tik detalės ir statistika.
Ką segėdami neužmirštuolės žiedą prisimena ir neužmiršta piliečiai, kurie su raudonų gvazdikų puokštėmis mindžikuodavo prie komunistų partijos pirmojo sekretoriaus durų, – kad anksčiau laiko iš kandidatų į komunistus taptų tikru komunistu? Ši komunistinio popiergalio (bilieto) indulgencija buvo tada svarbesnė nei dabartinis Katalikų bažnyčios atleidimas už nuodėmes. O gal yra gyvenama principu, kad jokia nuodėmė negali būti atleista ankščiau, nei ji buvo padaryta?
Bet buvę buvusios santvarkos aktyvistai ir pasyvūs stebėtojai dabar galės sakyti, kad Lietuvoje neužmirštuolių rūšių auga net septynios ir tik viena auginama močiučių ir mamų darželiuose. O tai reiškia, kad kiekvienas mes savo švarko (ir ne tik jo) atlape segime gan skirtingą neužmirštuolės rūšį, kad kiekvienas neužmiršime, kas mums išties yra brangu.
Vieni niekada neužmiršime Nepriklausomybės aukų, o kiti – komunistinės praeities, nes būtent ji kažkada padėjo susikrauti turtus, tebegelbėja juos ir jų artimuosius ir dabar. Jiems niekas nepasikeitė, išskyrus mūsų vėliavos spalvas…
Linkėdamas visiems gerų metų ir žiūrėdamas į neužmirštuolės žiedą, noriu pacituoti amerikiečių rašytojo Henrio Louiso Menckeno žodžius: „Sunku patikėti žmogaus sakoma tiesa, kai jūs žinote, kad būdami jo vietoje meluotumėt“.
Virginijus Sungaila
Juokingai atrodo tokioje naujoje gražioje tradicijoje, kurios sugalvotas simbolis – neužmirštuolė ir kuri skirta būtent neužmiršti skaudžios Lietuvai, bet tuo pačiu ir ją išvadavusios datos – sausio 13 dienos, kaikas sugeba tai pelės ausis, tai masonų ženklą, tai dar bala žino ką įžvelgti. Čia ką, viskas vien dėl to, jog šį simbolį sugalvojo politinė oponentė – Rasa Juknevičiėnė, o ne jūs ? Atsipeikėkit gi pagaliau. Tai nieko ir nėra daugiau – tik simbolis, skirtas nepamiršti taip mums svarbios datos, nepamiršti tą dieną už Lietuvą paaukojusių gyvybių ir nepamiršti tuo metu vyravusios vienybės ir mūsų, kaip Lietuvių tautos stiprybės. Ir bet kokie bandymai tai menkinti – tai tik Lietuvai priešiškai nusiteikusių asmenų veikla…
Rodos išsemta tema, bet autorius įžvelgia realistinių paralelių. Reikia netgi dažniau rodyti, kas nesugeba pats pamatyti. Ačiū
keista, kad net tokioje tobuloje geleje kaip neuzmirstuoleje iziurimos peles ausys, laki autoriaus fantazija – matyti tai ko isties nera?! O ka tomis dienomis veike pats autorius? Su kuo jis kovojo?
Ačiū. Šventa tiesa, ne visi norėjo segėti neužmirštuolės, nes nesijautė tikri, ar Sausio 13-oji jiems iš ties brangi. Tikrai galėjai įžvelgti, kad dūšioje ilgisi iš sviesto, mėsytės, restoranų meniu ir pan. pasistatę gremėzdiškus namus. Dabar pasižvalgius po kai kuriuos gyvenamuosius rajonus, gali nesunkiai atspėti – kokie aitvarai nešė ir dar būtų nešę, jei ne tie Laisvės gynėjai…Sėkmės autoriui.
„Masonų judėjimas buvo išplėtotas tarpukario Vokietijoje. Atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui, masonai buvo persekiojami, nes jie skleidė humanistines idėjas, visiškai priešingas nacių rasizmui. Kad organizacijos nariai atpažintų vienas kitą, vienas kito neužmirštų, pradėjo naudoti neužmirštuolės ženklą. Bet jis neturi sąsajų su masonų pasaulėžiūra, tradicine simbolika. Juo labiau su masonų judėjjimu Lietuvoje“, – aiškino masonų simbolikos tyrinėtojas ir Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus tyrinėtojas Žygintas Būčys.
Autorius savo samprotavimais nuplaukė į sovietines pievas.Gal reikėjo pasidomėti tikrąja šio ženklo kilme. Tai europinis MASONŲ ženklas ,prisiminti žuvusius pasaulio užkariautojų „didvyrius“.Tai ypač buvo populiaru Vokietijoje,Hitlerio valdymo metu.Tik kieno ranka šią „neužmirštuolę“ prisegė Seime minint Sausio- 13,taip pasityčiojant iš Valstybės ir aukų kritusių už jos nepriklausomybę.Štai prie ko priveda aklas susižavėjimas ES,kai net istorikai tampa akli…
Labai patiko :)