Norime savo balso, norime žaisti pagal savo taisykles ir nenorime klausyti kitų įsakymų. Ar tikrai taip? Neslėpkime. Pastaruoju metu ne tuo norime vadovautis. Visos išmokos, gundantys fondai, projektų finansavimas ir galimybė laisvai keliauti – štai dėl ko galbūt vėl atbėgome į kitą sąjungą
Vieni be sąjungos kažkodėl nenorime ar nemokame gyventi. Mums kasdieną šalia vis reikalinga kažkieno diktatūra, vis nauji kažkokie reikalavimai, nors kartais jie ir absurdiški, net ir tokie, kaip, pavyzdžiui, dėl kiaulių teisių gynimo, kvotų lytims teikimo ar nurodinėjimų ūkininkams, ką, kiek ir kokios veislės sėklos galima sėti ir auginti, norint gauti iš sąjungos išmokas. Nepaisant viso šito, dantis sukandę turime vykdyti, nes tai ES politika, o politikoje savo balsą galima išsikovoti tik kompromiso būdu. O ką duodame mes patys ES?
Mums, lietuviams, ne labai įdomūs ES ateities projektai. Todėl ir diskusijų apie Lietuvos ateitį ES negirdėti. Visi ausis suglaudę viską vykdo. Prieštarauja nebent politikos užribyje atsidūrę veikėjai, suplakę savo beviltiškai pasenusias ir nuo realybės atitrūkusias kalbas, kad reikia izoliuotis. Žinoma, dabar skamba juokingai, bet pažvelgus giliau, senstanti ir savo biurokratinėse džiunglėse susitarti jau nebemokanti, o gal ir nebesugebanti pati ES gali subyrėti. Tai ką tada darysime, jau praradę ir savo valiutą litą? Liksime gal ir vėl prie antros suskilusios sąjungos ir prie antros ir dar gilesnės krizės dėl savo ateities.
Mes, lietuviai, visais laikais skubėjome gyventi, galbūt dėl to savo užkariautojams taip ir likdavome neįdomūs, turėdami kažkokius savo psichopatinius nukrypimus, net ir tokius, kaip, pavyzdžiui, empatijos stoka, melo manipuliacijos, sąžinės ar gailesčio neturėjimas kito asmens atžvilgiu, emocinė nejautra arba pasižymėjimas kaip asmeniui, galinčiam suvaidinti bet kokį vaidmenį, kad tik pasiektum savo tikslą, puikiai manipuliuojant kitais žmonėmis. Tokių žmonių tikslas yra aklas veržimasis į valdžią, į aukštesnes pareigas, kad tik padarytų kažką tokio neva gero. O jeigu ir nesisektų to padaryti, kalti visada liks ne jie, o aplinkiniai, neva blogi žmonės.
Su tokiais žmonėmis ir kitiems yra sunku išlikti nuoširdiems patiems sau, galvojant tik apie jų darbus, kad ką daro jie dabar, yra visiškai teisinga, paprasta ir tyra, kad jų aukojimasis dabar pasitarnauja krašto labui, mūsų pačių išdidumui, nors aiškiai žinome, kad žodį liaudis jie visada galės pakeisti kitu sau parankesniu žodžiu, neišmesdami žodžio kova. Šitą žodį pasiliks sau kaip išbandymą, kai manosi esą stipriausi, užbaigdami žodžiais „šlovė mums“.
Turiu omenyje tokius žmones, kurie savo sąskaitoje jau turi sukaupę milijoną. Tik, žinoma, ne savo rankomis. Šitą milijoną jiems uždirbo labai daug žmonių, sunkiai dirbdami už vadinamąjį minimumą. Šis reiškinys dabartiniu metu labai paplitęs Lietuvoje, lyg koks užkratas, lyg kokia infekcija, plintanti tolyn ir reikalauti apmąstymų dėl savo atsiradimo ir buvimo, kai su juo kartu atėjo nepamatuota ir absoliučiai nereikalinga neapykanta Rytams ir vergiškas nuolankumas Vakarams. Daugumos galvelėse taip ir liko, kad viskas perkama ir parduodama, beveik nieko doro savo nesukūrus.
Taip perkant ir pardavinėjant prisiveisė turtuolių, dėl kurių tauta nuskurdo. Tas žmonių skurdinimo, Lietuvos žemės ir tautinių interesų pardavinėjimo darbas tęsiamas iki šiol. Tai socialiniu požiūriu jau darosi baisiau už buvusią komunistinę okupaciją. Valdžia nebemoka ar nebenori savarankiškai dirbti, vadovaujasi tik ES rezoliucijomis. Įsisuko baisesnis ir už karą savanaudiškumo, susiskaldymo ar susipriešinimo viesulas, nors turėjome pramonės pagrindą, nemažą inteligentijos būrį ir galėjome pasiekti kažką daugiau, negu dabar masinę jaunimo emigraciją.
Naujoji ES politika suviliojo mus vėl tokiu pat nepatogiu metu, kaip buvome atsidūrę 1940-aisiais, bėgdami nuo rudojo maro okupacijos. Laikas dabar ir vėlei labai pavojingas. Europa vėl braška, Rusija siūbuoja, o Kinija laukia palankaus momento. Koks belieka atsakymas? Penkis dešimtmečius tarptautiniai ideologijos pasakininkai luošino mūsų šalies ekonomiką, savarankišką mūsų visuomenės mąstyseną ir štai rezultatas – staigus posūkis į klestintį Vakarų demokratijos kelią. Bet ir vėl staigus nusivylimas. Nusivilta ne tiek permainomis, o kiek pačiais savimi. Nesugebėta pasiekti tos gerovės, kai demokratija neveikia, kaip svajota. Pakibome vėl ant politinio kredito. Akivaizdu, kad viso to reikėjo kažkam manipuliacijai, įsitvirtinant valdžioje ir pamirštant, jog visa tai padarė žmogus, svarbiausias pasaulyje veikėjas, neatskirtas nuo savo kančios. Jis, praeidamas pro kitus, kai kada garsiai juokiasi.
Kančia jo neapleido ir dabar. Tos kančios jam visais laikais reikėjo.
Leonas Mitkus
