Tarp Irenos saugomų nuotraukų yra užfiksuotas ir Naujųjų metų sutikimas Čendate 1956 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Seni albumai su senomis nuotraukomis ne tik sukelia prisiminimus, bet yra ir istorijos dalis. Ypatingai daug pasako su tremtimi susijusios nuotraukos. Nors tremtyje lietuviams teko patirti daug vargo, skausmo ir įvairių sunkumų, tačiau iš išlikusių nuotraukų dažniausiai žvelgia besišypsantys žmonės.
Tokiomis tremtyje darytomis ir iki šiol išlikusiomis nuotraukomis su „Santarve“ pasidalino tremtyje gimusi tirkšliškė Irena Reivytienė.
Užslėptas skausmas
Irenos šeima buvo ištremta 1949-ųjų pavasarį į Krasnojarsko kraštą. Tėvai buvo naujakuriai, turėjo šešiolika hektarų žemės, todėl niekas net nesitikėjo, kad jie gali būti ištremti.
Tremčiai buvo pasmerkti Irenos tėvai ir vyriausiosios seserys. Po metų, praleistų tremtyje, sutuoktiniams gimė Irena, o dar po kelerių – 1959-aisiais – šeima jau sugrįžo į Lietuvą. Tačiau vyriausioji sesuo Aleksandra, kurią visi vadindavo Olga, Sibire surado savo gyvenimo meilę, ištekėjo ir į Lietuvą nebegrįžo, o su vyru išvažiavo į Ukrainą, kur iki šiol ir gyvena.
Nors tremties metai buvę nelengvi, tačiau vaikai pačių baisumų nelabai pajutę…
„Mes, vaikai, gana gerai sutarėme su vietiniais rusais, todėl viskas neatrodė taip baisu. O tėvams, be abejo, buvo sunku ir jie daug kentėjo. Tik tuo metu to skausmo neparodydavo. Gal todėl ir iš nuotraukų žvelgia besišypsantys veidai, nors viduje jie jausdavosi visai kitaip“, – sakė pašnekovė.
Prarado nuotraukas
Moteris apgailestavo, kad fotografijų, darytų Sibire, kur būtų įamžinta ji pati, nebeliko. Pasitikėdama jas atidavė žmonėms, kurie Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje rinko medžiagą apie tremtį.
„Tikrai fotografijų buvo nemažai. Jose buvau ir aš visai dar nedidukė. Kai į mane kreipėsi renkantieji medžiagą apie tremtį ir paprašė nuotraukų, jas daviau, nes buvo pažadėta grąžinti. Bet jau kiek metų praėjo, nuotraukų kaip nėra, taip nėra“, – apgailestavo tremtinė iš Tirkšlių.
Likusiose nuotraukose daugiausiai yra vyriausioji sesuo Aleksandra.
„Ne visus įamžintus nuotraukose galiu įvardinti, bet visada malonu nuotraukas pažiūrėti, prisiminti, kas buvo anais laikais ir kokius šiltus žmones teko sutikti“, – kalbėjo Irena.
Galima spręsti apie madą
Moteris pastebėjo, kad vartant senas fotografijas galima spręsti apie prieš šimtmetį ar kelias dešimtis metų buvusias rūbų madas, ką žmonės mėgo, kuo domėjosi.
Sibire su technika teko susipažinti ir moterims. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Pavyzdžiui, mano seserį Aleksandrą galima pažinti iškart vien tik iš suknelės, nes daugumoje nuotraukų ji su viena ir ta pačia suknele. Turbūt jai ji buvo gražiausia. Anuomet nelabai ir galėjom pasigirti naujais rūbais“, – prisiminė Irena.
Ir vis tik moterys visada stengdavusios atrodyti gražiai, kad ir su tomis pačiomis suknelėmis ir sijonais. Šukuosenas keisdavo ir visada tvarkingai laikydavo plaukus.
Stengėsi įamžinti
Paklausus, kaip vis dėlto būnant tremtyje žmonės sugebėjo fotografuoti, iš kur gaudavo aparatų, Irena atsakė, kad tiksliai nežinanti. Tačiau teigė girdėjusi, kad kai kas iš tremtinių sugebėjo atsivežti foto aparatą, kažkas reikalingų medžiagų nuotraukoms daryti. Reikalui esant, pagelbėdavę ir vietiniai gyventojai.
Tremtiniai stengdavęsi paveiksluoti ir įamžinti svarbiausius gyvenimo įvykius. Dažniau paveiksluodavosi grupėmis. Po vieną rečiau, bet būdavo ir tokių. Dažnai tas nuotraukas siųsdavo draugams ir artimiesiems. Ant nuotraukų neretai būdavo užrašomi palinkėjimai, išreiškiamas ilgesys tėvynei, šeimai, artimiesiems.
Vienas iš Irenos sesers Aleksandros draugų ant nuotraukos rašė: „Mielas, Broli, kol mes gyvensime toli nuo savo Tėvynės ir klaidžiosime Sibiro taigoje ar stepėje, visur būsime pavyzdingais lietuviais ir grūdinsimės kas valandą, kas dieną, kada grįšime, kad galėtume statyti tvirtą pamatą tautos. Ačinskas 1953 m., Antanui – Juozas.“ (kalba netaisyta – J.S.)
Negalėjo pasakoti
Tremtyje darytos nuotraukos būdavo kruopščiai saugomos, o grįžus į Lietuvą, ne visada ir rodomos.
Dabar viskas kitaip, nei daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų. Tuomet grįžusi Irenos šeima niekam negalėjo nei pasakyti, ką patyrę, nei pasiguosti dėl savo likimo. Visur tvyrojo baimė. Į svečius jie eidavę naktimis, kad niekas nematytų, su kuo jie bendrauja.
Aleksandra su vyru Ratmiru susituokė Sibire, o vėliau išvažiavo į Ukrainą. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Jei vaikams Sibire buvo savotiškai lengviau, tai grįžus į Lietuvą, atvirkščiai – bendraamžiai į mus kitaip žiūrėdavo“, – prisiminė Irena.
Vaikai ir anūkai, peržiūrėdami nuotraukas, stebisi, kaip tuomet gyveno tremtiniai. Viena iš Irenos dukterų dalyvavo ekspedicijoje ir aplankė tas vietas, kur jos mama su šeima gyveno.
Adelė VARAČINSKAITĖ
