Mažeikių ligoninės Chirurgijos skyriaus kolektyvas apie 1974 metus. Nuotraukoje Stefanija Žilinskaitė – septinta iš kairės. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Spalio mėnesį bus minimos garsios mažeikiškės chirurgės Stefanijos Žilinskaitės 100-osios gimimo metinės. Į Savivaldybę kreipėsi Mažeikių ligoninės direktorius Albinas Lidžius, siūlydamas įamžinti iškilios Mažeikių krašto asmenybės atminimą.
Prašymą apsvarstęs Savivaldybės tarybos Sveikatos priežiūros ir socialinių reikalų komitetas nutarė, kad reikėtų atminimo lenta pažymėti namą, kuriame gydytoja gyveno.
Kreipėsi ir artimieji
Prieš 23 metus šį pasaulį palikusios gydytojos S. Žilinskaitės 100-osios gimimo metinės sukaks spalio 2 dieną.
Kai Sveikatos priežiūros ir socialinių reikalų komiteto posėdyje buvo svarstomas ligoninės vadovo prašymas, Savivaldybės vicemerė Sigutė Bernotienė politikus informavo, kad dėl S. Žilinskaitės atminimo įamžinimo pas ją buvo atėję ir gydytojos artimieji. Buvusi kalba apie renginio, skirto šiai datai, organizavimą, gatvės vardo suteikimą ir atminimo lentą.
Savivaldybė siūlymą dėl renginio atmetė. Meras Vidmantas Macevičius teigė ta tema kalbėjęs ir su muziejininkais. Jų nuomone, geriausias gydytojos atminimo įamžinimas – atminimo lenta prie namo, kuriame S. Žilinskaitė gyveno, arba Merkelio Račkausko gimnazijos pastato, kur ji mokėsi.
Spręsti perduota administracijai
Komiteto posėdyje kalbėta ir apie kitus atminimo įamžinimo variantus. Savivaldybės mero V. Macevičiaus pastebėjimu, pavadinti gatvę gydytojos garbei būtų sudėtinga.
„Tokia gatvė galėtų atsirasti kažkur miesto pakraštyje. Koks gydytojos ryšys, pavyzdžiui, su Kalnėnų ar Ventos kvartalu?“ – retoriškai klausė meras.
Taip gydytoja S. Žilinskaitė atrodė savo vestuvių dieną su sutuoktiniu mokytoju Adomu Kazlausku. 1949 metai. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Komiteto posėdyje nuskambėjo mintis, kad galbūt tokia atminimo lenta galėtų būti ir ant ligoninės pastato. A. Lidžius paprieštaravo pastebėjęs, kad ir Lietuvoje, ir užsienyje yra tekę matyti atminimo lentas, žyminčias žymių žmonių gyvenimo vietas.
„Prieš dvylika metų buvo atsisakyta gimdymo namų pastato, todėl dabar ligoninėje turime problemų su patalpomis. Mūsų fojė nedideli. Tenka kitose ligoninėse matyti iškilių daktarų, vadovų nuotraukų. Esame kalbėję su skyrių vedėjais, ta mintis užgeso. Nebuvo didelio pritarimo, geriausias atsiminimas širdyje“, – samprotavo A. Lidžius.
Bus atidengta atminimo lenta
Namas J. Basanavičiaus gatvėje, kur gyveno žinoma gydytoja, dabar restauruotas, jame įsikūrusi gydytojos dukterėčia.
„Žilinskaitė buvo ne tik puiki gydytoja-chirurgė, bet ir filantropė, Lietuvos patriotė. Galbūt ir reikėtų šį namą pažymėti atminimo lenta, ją iškilmingai atidengti spalio antrą dieną“, – teigė ligoninės vadovas.
Vicemerė S. Bernotienė pridūrė, kad artimieji nori tokio atminimo įamžinimo, tačiau Savivaldybė, norėdama tai įgyvendinti, susiduria su problema – kaip privačiai teritorijai skirti biudžeto lėšų negalima, tenka ieškoti finansavimo šaltinių.
Politikai, dirbantys Sveikatos priežiūros ir socialinių reikalų komitete, pasisakė už atminimo lentos atidengimą ir įgyvendinti idėją perdavė Savivaldybės administracijos direktorei Laimai Nagienei, kuri taip pat pritarė tokiai minčiai.
Mažeikių ligoninėje – visas gyvenimas
S. Žilinskaitė gimė Mažeikių rajone, Račių kaime. Ji mirė 77 metų, yra palaidota Mažeikių kapinėse.
Kaip skelbia Mažeikių krašto enciklopedija, ketverius metus ji mokėsi Žemalės pradinėje mokykloje, 1939 metais baigė Mažeikių gimnaziją. 1945-aisiais, sunkiais pokario metais, ką tik baigusi Kauno universiteto Medicinos fakultetą, S. Žilinskaitė atvyko į Mažeikius dirbti chirurge. Vėliau vadovavo chirurgijos skyriui.
Iki 60 metų ji dirbo Mažeikių ligoninėje, vėliau – onkologe poliklinikoje.
S. Žilinskaitė buvo ir chirurgė, ir traumatologė. Specializavosi pilvo chirurgijoje, ji darė ir ginekologines operacijas, operavo skydliaukę, kojų venas. Stodavo prie operacinio stalo, kai reikėdavo gelbėti pacientus, patyrusius įvairias traumas.
Tokia operacija – pirmoji šalyje
S. Žilinskaitė pokario metu buvo pirmoji chirurgė moteris, ko gero, ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje.
Į medicinos istoriją mažeikiškės chirurgės vardas įrašytas kaip gydytojos, pirmą kartą Lietuvoje užsiuvusios durtinę širdies žaizdą jūreiviui iš Rygos, jis peiliu į krūtinę buvo sužalotas Mažeikių autobusų stotyje. Buvo pažeistas ne tik plautis, bet ir širdis. Žmogų reikėjo skubiai operuoti. Kiekviena uždelsta minutė galėjo kainuoti gyvybę – spręsti teko nedelsiant.
Operacijoje, kuri vyko apie 1957 metus, dalyvavo ir jos mokytoju vadinamas Mažeikių ligoninės įkūrėjas chirurgas Vladas Burba.
Operacija buvo sėkminga. Savo artimiesiems S. Žilinskaitė yra pasakojusi, kad po daugelio metų šis vyras netikėtai aplankė savo gelbėtoją. Kai gydytoja šventė kažkurį savo jubiliejų, jis pasirodė ant S. Žilinskaitės namų slenksčio su rožių puokšte.
Pasirūpino mokytojo vardo įamžinimu
Apie S. Žilinskaitę ne kartą yra rašęs tuometinis rajono laikraštis „Pergalės vėliava“, o vėliau – ir „Santarvė“.
Kaip prisimena žurnalistų kalbinti žmonės, gydytoja visada akcentuodavo kolegos V. Burbos svarbą jos gyvenime, tvirtino, kad jo dėka susiformavo ir pačios charakteris.
Medikė niekada nevengė pripažinti, kad Mažeikių ligoninės įkūrėjas ją išmokė, perdavė savo patirtį. Kaip ir jos mokytojas, S. Žilinskaitė ligonius gydė ne tik žiniomis, bet ir didžiule meile.
Visą gyvenimą gydytoja buvo ištikima V. Burbos nuostatoms, kad didžiausia vertybė yra žmogaus gyvybė, visi šioje žemėje yra lygūs, ir nė vienas nėra kuo nors pranašesnis. Nesvarbu, koks žmogaus tikėjimas, nesvarbi jo tautybė – jeigu žmogus yra ligonis, privalai jį gydyti.
Tokios gydytojos nuostatos akcentuojamos ir prieš aštuoniolika metų mažeikiškio literato Povilo Milerio parašytoje knygoje „Daktarę S. Žilinskaitę prisimenant“, į kurią sugulė dalis prisiminimų.
S. Žilinskaitės pastangomis bei rūpesčiu įamžintas ir Mažeikių ligoninės įkūrėjo atminimas – skvere prie senosios ligoninės pastatytas paminklinis V. Burbos biustas.
Ji pati ne kartą važiavo į Klaipėdą derinti biusto pastatymo klausimų ir labai rūpinosi, kad garsaus chirurgo akmeninis veidas atrodytų kuo tikroviškiau.
