Orkestro vadovas įsitikinęs: kultūra, muzika – gyvas darinys

Dažnai orkestrą „Griaustinis“ lydi „Saulės“ šokių kolektyvo merginos. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Santarvė“ tęsia pokalbius su Mažeikų krašto kultūros premijos laureatais.
2003-iaisiais ši premija atiteko Kęstučiui Dvaržeckiui, Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos Sedos skyriaus mokytojui, pučiamųjų instrumentų orkestro „Griaustinis“, Sedos kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Linksmuolee“ įkūrėjui ir vadovui.

K. Dvaržeckis gimė ir mokėsi Šiauliuose, prieš 35 metus baigė Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, įgijo muzikos mokytojo, orkestro vadovo specialybę. Gana greitai atvyko į Mažeikius ir pradėjo dirbti Mažeikių muzikos mokykloje. Tuomet ir subūrė pučiamųjų instrumentų orkestrą „Griaustinis“, kuris mūsų kraštą bei šalį garsina įvairiose šventėse, festivaliuose, konkursuose.

Kęstutis Dvaržeckis

– Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės ir to meto kultūros sąsajas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje?
– Kiek save prisimenu, nuo pat vaikystės mane lydėjo muzika. Kaip ir visi muzikantai, šį savo kelią pradėjau nuo muzikos mokyklos – tai buvo Šiaulių vaikų muzikos mokykla. Mokiausi trimito klasėje. Visada buvau aktyvus jaunuolis, visur norėdavau dalyvauti.
Dar mokykloje ruošdavausi ir dalyvaudavau „Dainų dainelės“ konkursuose. Teko pabūti ir pagrindiniu pionierių trimitininku.
Manau, nenuostabu, kad iki pat šiol gyvenu su muzika, muzikoje ir be jos negaliu.
– Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
– Dvaržeckių šeima nuo seno garsėjo savo muzikalumu. Mano tėvukas ir senelis buvo savamoksliai muzikantai – grojo smuiku ir akordeonu. Juos būdavo galima išgirsti ir pamatyti kaimo vakaruškose. Giminės moterys buvo be galo dainingos. Iš mamos pusės taip pat buvo garsių, muzikalių žmonių. Tad renkantis profesiją kitokių minčių net nebuvo. Tikrai negalvojau, kad galėčiau gyvenimą susieti su kokia nors kita profesine sritimi, o ne su muzika.
Baigęs vaikų muzikos mokyklą, įstojau į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą. Baigęs mokslus, įgijau tris specialybes: vaikų muzikos mokyklos mokytojo, kultūros darbuotojo ir orkestro vadovo. Visas tas žinias naudoju ir dabar. Tenka suktis, jei noriu viską suspėti, tinkamai atlikti darbus. Bet tikrai nesiskundžiu, galiu tik pasidžiaugti, kad yra žmonių, norinčių mokytis muzikos, muzikuoti, dalyvauti renginiuose.
– Krašto kultūros premija – daugelio metų darbo, Jūsų indėlio įvertinimas. Kaip manote, kokie Jūsų darbai ir pasiekimai buvo jos labiausiai verti?
– Išskirčiau dalyvavimus dainų šventėse – rajoninėse ir regioninėse bei Žemaitijos krašto. Orkestras „Griaustinis“ yra nuolatinis įvairių čempionatų dalyvis ir prizininkas. Taip jau susiklostė, kad kartelė buvo pakelta aukštai. Dabar jos nebegalime nuleisti.
Sunku visus įvertinimus ir prisiminti… 2008 metais mūsų orkestras buvo pripažintas geriausiu tarp mėgėjų meno kolektyvų, o 2009-aisiais pelnėme respublikinę nominaciją „Aukso paukštė“ – kaip geriausias pučiamųjų instrumentų orkestras ir jo vadovas. Beveik prieš trejus metus Dainų šventėje „Griaustinis“ buvo gausiausias orkestras iš Žemaitijos – 44 nariai.
– Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
– Dabartinį darbą ir planus stipriai pakoregavo pandemija, praktiškai nebeliko renginių. Nebeliko kontaktinių pamokų, bet, laimei, yra alternatyva – nuotolinis mokymas, kuris vyksta gana sklandžiai.
Galima net ir čia įžvelgti teigiamų dalykų: kai pamokos ar repeticijos būdavo kontaktinės, kažkas galėdavo užsislėpti kitam už nugaros, tad ne visada galėjau iš karto pastebėti, kas yra ne taip. O dabar nuotolinės pamokos, užsiėmimai yra individualūs ir galima labai naudingai padirbėti su kiekvienu. Kad ir per atstumą bendraujame, bet galima daugiau pastebėti.
Nors ir karantinas, mes, kultūros darbuotojai, stengiamės pagal galimybes išjudinti žmones. Vasario 16-ajai susirinkome keli ir, laikydamiesi saugaus atstumo, sugiedojome Tautišką giesmę. Norėjome praskaidrinti žmonių nuotaiką. Taip Sedos kultūros centras norėjo priminti ir apie save, kad vis dėlto mes dirbame ir laukiame atlaisvinimų, kai bus galima parodyti, ką nuveikėme per karantiną, ką sukūrėme, kur patobulėjome.
Kuriami ir kiti planai. Po truputį yra planuojama ir Mažeikiuose pirmąjį birželio savaitgalį numatyta miesto šventė. Be abejonės, jei tik leis galimybės…
– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniam gyvenimui? Jei galėtumėt, ką pakeistumėte ar sukurtumėte pirmiausia?
– Manau, vienas pagrindinių dalykų, ko mums trūksta, tai materialaus įvertinimo, nes kultūros srities darbuotojų atlyginimai yra vieni žemiausių šalyje. Nors darbas yra pakankamai sunkus, nors kultūros žmonės išnaudoja daug vidinių resursų, nes nėra lengva dirbti su didelėmis auditorijomis, su žiūrovais, organizuoti renginius, būti už daug ką atsakingiems, tačiau atlygis dažnai neatitinka nei pastangų, nei rezultatų.
Kitų keistinų dalykų taip pat yra nemažai. Norėtųsi, kad rajono valdžia skirtų daugiau dėmesio kultūrai. Nors aš asmeniškai negaliu labai skųstis, nes gaunu reikalingą paramą, palaikymą, pagalbą. Mums padeda kas kuo gali.
– Kaip manote, ar šių dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės – suderinami, ar visiškai skirtingi dalykai?
– Be abejonės, kaip ir anksčiau, taip ir dabar vyksta kartų kova. Tai gana aiškiai jaučiama. Ypač kai vis daugiau vietos muzikiniame ir kultūriniame gyvenime užima šiuolaikinės technologijos. Tačiau nuo to niekur nepabėgsi, toks gyvenimas. Kartais ir naujosios technologijos praverčia, jas pritaikant prie anų laikų skambesio, tuomet ir klasikiniai, senesni kūriniai suskamba naujai.
Tiek suaugę žmonės, tiek vaikai, kurie yra įsijautę, įsigyvenę į muziką, išgaunamą iš natūros, iš instrumento, mažiau yra linkę į šiuolaikiškas technologijas. Man džiugu, kad taip yra, kad dar yra nemažai žmonių, norinčių pažinti tikrąją, rimtąją muziką. Ypač dabar, kai pasikalbu su tokiu jaunimu, jaučiasi, kad jie yra pasiilgę gyvų koncertų, gyvo grojimo ir muzikos.
– Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria, atskleidžia savo kultūrinę tapatybę, kas gali tai paskatinti, padėti?
– Jaunas žmogus turi daug galimybių įsilieti į dabartinę kultūrą, net ir su naujomis technologijomis, kurios gana dažnai praverčia, padeda. Tiek ši karta, tiek ankstesnė gali surasti bendrų sąlyčio taškų. Muzika ir kultūra – tai yra gyvastis. Gyvas darinys. Ir kokybiškiausias jis yra tik būdamas gyvas. Turbūt daugelis jaučiame tą skirtumą, kai koncertą žiūrime per televizorių ir kai galime pasiklausyti gyvai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto