Pabėgėlių tema: kur aiški ir vieninga Lietuvos pozicija?

P a b ė g ė l i a i – pagrindinė pastaruoju metu visoje žiniasklaidoje brukama tema. Ačiū Lietuvos krepšininkams, kurie savo kad ir klampiu žaidimu užgožė „pabėgėlių chorą“ ir pasiekta pergale nors trumpam suteikė taip trūkstamų Lietuvos žmonėms džiaugsmo akimirkų.
Pabėgėliai – aš asmeniškai suprantu, kad tai žmonės, kurie yra priversti rinktis vieną iš dviejų – mirtis arba bandyti likti gyvam –  t. y. bėgti. Mirtis ir tai neturėtų būti beprasmė. Bet jeigu tau gresia mirtis dėl to, kad tu gini savo Tėvynę, savo įsitikinimus, tai vargu ar tai gali būti priežastis bėgti? Ar kartais čia nėra tas bėgimas, kai bėgame ieškoti lengvesnio gyvenimo, skanesnio kąsnio, didesnio uždarbio? Aš asmeniškai niekada nesupratau ir nesuprasiu tų, kurie bėgo iš Lietuvos (nesvarbu, kokiu laikotarpiu), bėga ir bėgs. Lygiai taip pat, kad nesuprantu tų, kurie bėga iš Ukrainos, Sirijos ar kitos SAVO TĖVYNĖS.
Kas tada gins savo šalį, kas ten darys tvarką, kas atkurs normalų gyvenimą šalyje, o jei reikės, už tai ir mirs? (Aš čia nekalbu apie atskirą kategoriją žmonių, kurie tokiais atvejais laikinai pasitraukia iš šalies, kad organizuotų savo šalies gynimą, atkūrimą dirbant šį darbą už šalies sienų). Tie, kurie norėdami išvengti sunkumų, kad ir pažeminimo ar neteisybės, bėga iš savo Tėvynės, turėtų būti vadinami kitokiu žodžiu. Gyvenimas pagal principą „Varom ten, kur šiandieną geriau, o jei norėsim –   sugrįšim, kai Tėvynėje padėtis pasikeis“ veda, mano nuomone, prie pagrindinių žmogiškųjų savybių praradimo. Tampame ne kūrėjais, o vartotojais, ne tauta, o vergais.
Lietuvoje žurnalistų užsukta ,,pabėgėlių pasiutpolkė“, kai pagalvoji, užduoda visą krūvą klausimų:

Kodėl mūsų Lietuvoje Prezidentė, Vyriausybė, Seimas, Užsienio reikalų ministerija NETURI VIENOS, BENDROS, VIENINGOS NUOMONĖS dėl pabėgėlių problemos? Viskas palikta žiniasklaidos pasvaičiojimams. Turint bendrą, vieningą nuomonę, pirmiausia ją reikėtų viešai aiškinti žmonėms, savivaldybėms, kad visi žinotų, kas bus daroma Lietuvoje, mano mieste, kad nekiltų jokių spekuliacijų. Dabar vyksta varžytuvės, kuris labiau sužibės – įsiteiks Briuseliui. Klausantis prezidentės D. Grybauskaitės, Ministro Pirmininko A. Butkevičiaus, užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus, o po jų kalbų ir savivaldybių merų – norisi verkti – kokį Lietuvos žiedą turime surinkę. Nieko konkretaus – visi kažko laukia, bet nežino ko.

Ar gali neorganizuotai, gaivališkai iš savo šalies taip plūsti žmonės į Europą? Ar vykstantis karas nėra tik pretekstas perkelti iš ten žmones pas mus? Ar tai ne globalizacijos sukeltos pasekmės? Iki šiol Europa šito dar nėra mačiusi. Vykstantys didžiųjų Europos valstybių vadovų organizuoti pabėgėlių sutiktuvių spektakliai verčia susimąstyti, ar tikrai karas veja žmones iš savo Tėvynės.

Kas Europoje prisiims atsakomybę už tai, kokie žmonės ir su kokiais ketinimais pabėgėlių minioje stengiasi patekti į Europą? Šitoje situacijoje turėtų būti visiems žmonėms žinomos konkrečios asmenybės, vadovų pavardės. Čia neturėtų užtekti pasakyti, kad šitokį sprendimą priėmė arba nesusitvarkė su pabėgėlių krize Europos viršūnių pasitarimas, t. y. Europos šalių vadovai (tarp jų – ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė).
Karas, jo sukeltos pasekmės yra didžiulė nelaimė pirmiausia ten gyvenantiems žmonėms, tautai. Čia jokių svarstymų ar pamąstymų neturi būti – kiekvieno šventa pareiga – padėti į nelaimę patekusiems žmonėms. Tačiau kol dar mes tebegyvename savo valstybėje, visa tai turi vykti ne gaivališkai, tai privalo būti aiški ir vieninga Lietuvos pozicija – kaip padėsime, kaip prisidėsime, kaip kiekvienas žmogus gali įnešti savo indėlį… O šiandien, kad ir kaip būtų apmaudu, – šito nėra. Visose valstybės struktūrose dirbantys valstybės vadovai atlyginimus gauna, tačiau pareigas prieš savo tautą atlieka nekokybiškai – nespėja eiti koja kojon su gyvenimu…
Kai pagalvoji – kodėl  mūsų Prezidentė, Seimas, Vyriausybė yra pirmūnai, uolūs Briuselio nurodymų vykdytojai ir visiškai kurti, nepastabūs savo tautos problemoms, visiškai atitrūkę nuo Lietuvos gyventojų realaus gyvenimo. Argi jie ir toliau skaitys tik iš popierių, o ne iš savo rinkėjų, Lietuvos žmonių širdžių, akių?

Vaclovas ŽUTAUTAS,
Mažeikių krašto gyventojas