Pabudėkim prie Mačernio. Apie gyslomis atitekantį Mačernių kraują

Vytautas Mačernis. Nuotr. iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondo
Karolina Mačernytė prie Vytauto Mačernio kapo. Autorės nuotrauka

Prie Mačernio pabudėjom su Valerijos Mačernytės-Šilinskienės anūke Laura Rojute-Maselskiene, Klaipėdos „Varpo“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, neformaliojo vaikų švietimo organizatore, ir Karolina Mačernyte, Aloyzo anūke, Žemaičių Kalvarijos Motiejaus Valančiaus gimnazijos vienuoliktoke.
Tokios senojo Mačernių giminės medžio jaunos šakelės.

„VYTAUTAS – NET NE TALENTAS, O GENIJUS“
Su L. Rojute-Maselskiene kalbėjomės apie tai, ką šiandien jaučia Mačernių giminės žmogus – to paties kraujo, tačiau jau kito likimo.

Laura Rojutė-Maselskienė

– Ar po Vytauto Mačernio buvo kas giminėje, linkęs į menus?
– Aš gal. Teatras ir lietuvių filologija. Baigiau ir muzikos mokyklą. Bet neturiu jokių išskirtinių talentų. Nesu muzikė ar itin gabus teatro žmogus. Sakyčiau, įdedu daug darbo, kad bent kas pavyktų.
O dėl lietuvių kalbos… Tikrai nieko nekuriu. Man ilgą laiką net rašyti buvo sunku. Tik baigusi magistro studijas „prasilaužiau“. Šiaip stilius labai komplikuotas. Mano sakiniuose vyrauja inversija. Tekstą reikia kruopščiai redaguoti.
Vytautas – net ne talentas, o genijus. Jie kartais ima ir gimsta atokiuose kaimų užkampiuose, paprastų ūkininkų šeimose.
Juk jis sakė, kad viskas tik jo dideliu darbu pasiekta. Talento tik 2 procentai, 98 – darbo. Buvo Dievo apdovanotas išskirtiniais gebėjimais. Visada yra tokių baltų varnų giminėse, visuomenėje. Jam buvo pavesta kai ką pasakyti, perduoti nuo Dievo žinutę pasauliui. Jam ir skirta tam pasakyti buvo tik 23 metai… Jis tai ir padarė.
Drįsti save laikyti negimusiu jo vaiku būtų labai veidmainiška, per drąsu, puikybė… Man net nedrąsu sakyti, kad esu iš jo giminės. Aš neturiu jokių gabumų, nekuriu, nesu tokia mąsli, ne filosofė, ne vizionierė. Pasak Biblijos – neverta net kurpių dirželio užrišti, dulkes nuo kojų nuvalyti…
– O jei įvyktų stebuklas – ir susitiktum Vytautą… Ką sakytum? Ką galvotum?
– Kad taip susitikus Vytautą?.. Prasmegčiau iš gėdos, neturėčiau, ko protingo jam pasakyti, prasmingo, rimto, solidaus, kas atitiktų jo lygį. Ką čia tu, paprastas žmogus, gali jam pasakyti. Viskas skambėtų banaliai.
Kad nuo mažumės linkusi mąstyti ir apmąstyti būtį ir buitį, buvimo prasmę, viso ko prasmę, – yra tiesos. Šitas egzistencializmo nervas manyje gyvas. Deja, giliau nepasinėriau į filosofijos studijas, viskas liko paviršiuje: Dievas, žmonių tarpusavio santykiai, būties paslaptys, žmogaus vidus, jo būsenų tyrinėjimai, mąstymas, vertinimas. Nepasinėriau… Turbūt ir nelemta, neduota. Mano ne tokia paskirtis, ne mano tai užduotis. Prie visko prisiliečiu dirbdama mokytoja, tik kol kas dar vis blaškausi nerasdama savo vietos, kad galėčiau varyti gilią, tvirtą vagą.
Vizijų neregiu, bet šiaip nuojauta yra… Deja, niekada nesu dar jos paklausiusi. Visada po fakto, po įvykio suprantu, kad, va, juk nujaučiau, ką reiškė tas būsenos, jausenos momentas…
Toks įdomus momentas. 23 metų buvau, studijavau trečiame kurse. Pavasarį einant gatve suvokiau, kad esu JAUNA. Tai buvo stiprus suvokimas. Kam sakydavau, visi pečiais patraukydavo: kas čia per suvokimas, kad esi jaunas. O man švietė mintis, kad aš turiu laiko: kurti planus, kelti tikslus ir turiu laiko juos įvykdyti! Aš GALIU! Gyvenimas prieš akis. Jėgų, sveikatos ir gyvybės savyje pajutimas buvo stulbinantis. Simboliška, kad 23 metų… Bet mano gyvenimo aplinkybės jau visai kitokios…
Kitas momentas, kuriuo tikrai noriu pasidalyti. Paauglystėje skaitant Vytauto kūrybą, atrodydavo, kad aš ją suprantu. Man viskas aišku, ką jis nori pasakyti. Man nereikia aiškinti soneto, vizijų prasmės. Tie žodžiai skamba manyje, jų prasmė atsiveria. Kitų poetų eiles skaitai ir galvoji, ką norima pasakyti, o čia viskas savaime aišku. Plaukia eilutės. Jokios pastangos perprasti, ką norima pasakyti, nereikia.
Skaitydama jo kūrybą esu verkusi ne kartą, tarsi patirdama katarsį… Bet gal čia per drąsu taip girtis. Daug kam artima jo kūryba.

„ESU IR ROMANTIKĖ, IR SVAJOTOJA“
K. Mačernytės tėvas – Vytautas Mačernis, senelis – Aloyzas Mačernis, poeto brolis. Karolina su broliu Laurynu, broliuku Justu ir tėvais gyvena senojoje Mačernių troboje Šarnelėje, kur kalnai, pasak Konstantino Bružo, kaip duonos kepalai. Žinai, kad už to kalno yra kaimyno troba, bet jos nematai, tik kylantys dūmai, kai ugnis kūrenama, rodo netoli žmones esant.

– Tu nematei gyvo savo senelio Aloyzo, ką apie jį žinai iš savo tėvo?
– Apie senolį nelabai daug ką ir težinau, bet iš močiutės ir tėčio pasakojimų suprantu, kad jis buvo geriausias statybininkas visame Šarnelės kaime ir Žemaičių Kalvarijoje.
– Ar mokykloje sulauki dėmesio, ypač šiais, Vytauto Mačernio metais?
– Nepasakyčiau, kad mokykloje sulaukiu dėmesio. Per pamokas kartais šio to manęs paklausia. Manau, kad mokyklinio amžiaus jaunimui nėra įdomu kalbėti apie senus laikus.
– Gyveni savo žaliai žalios jaunystės metus, gyveni Poeto tėviškėje, netoli – Žvyrinėlio kalnelis, Jo kapas. Ar tau tai ką nors reiškia?
– Man tai reiškia labai daug. Vis nueinu prie Jo kapo, pabūnu tyloje. Toje medžiais šlamančioje ramybėje gera žinoti, kad ir aš – iš tos giminės…
–Ar esi romantikė, svajotoja, ar pajunti kada gyslomis atitekantį Mačernių kraują?
– Šiaip manau, kad esu ir romantikė, ir svajotoja. Kartais tiesiog patinka svajoti, gal visiems jaunystėje patinka. Manau, kad vis dėlto aš kartais pajaučiu manyje esantį Mačernių kraują…
Genoveita GRICIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*