Skelbdama akciją “Mokyklon? Pakeliui!” Švietimo ir mokslo ministerija kviečia kiekvieną, kuris pažįsta mokyklos nelankančius ar pamokų metu ne mokyklose esančius vaikus, apie tai pranešti nemokamu telefonu 8~800 10118.
“Pritraukiant vaikus į mokyklą svarbi tiek valstybės politika, tiek vietos valdžios, kiekvienos mokyklos iniciatyva bei visuomenės parama. Nelikime abejingi ne tik savo, bet ir kaimynų ar visai nepažįstamų vaikų ateičiai”, – sakė švietimo ir mokslo ministras A. Monkevičius.
Kokia mažeikiškių nuomonė apie tokį pagalbos būdą?
Erika UŠČINIENĖ, studentė:
– Manau, kad tokios akcijos paskelbimas buvo protingas žingsnis. Labai gerai, kad mokymosi klausimas netapo vien mokyklos ir šeimos rūpesčiu. Gerai, kad kažkas iš šalies gali daryti įtaką, stebėti ir, reikalui esant, informuoti atitinkamas institucijas. Patys vaikai gal tik suaugę supras mokymosi svarbą ir širdyje bus dėkingi tiems, kurie juos “paskundė”.
Pamačiusi kaimynų vaiką pamokų metų slampinėjantį gatvėmis, aš asmeniškai tikriausiai neskambinčiau nurodytu numeriu, tačiau būtinai pakalbėčiau su juo, užeičiau pas jo tėvus. Norėčiau, kad aplinkiniai taip pat reaguotų į mano vaikus, ir pastebėję, kad jie vengia lankyti mokyklą, apie tai man praneštų. Už tai jiems tik ačiū pasakyčiau.
Angelė VILIMIENĖ, pensininkė:
– Gerai, kad paskelbta tokia akcija. Juk yra labai daug tėvų, kuriems visiškai nerūpi, ar jų vaikas lanko mokyklą. Netgi priešingai, tėvai girtauja, neturi jokių pajamų, o pragėrę paskutinius pinigus, savo vaikus siunčia į gatvę, kad šie prašytų išmaldos. Patys nelankę mokyklos, jie neturi jokio supratimo, ką mokykla gali duoti jų vaikams.
Prisimenu, praėjusiais mokslo metais mūsų namo laiptinėje trainiodavosi trys berniukai. Užkalbinau juos, paklausiau, kokią mokyklą lanko, pasiteiravau jų pavardžių. Vaikai bandė išsisukinėti, sakydami, kad mokosi po pietų, tačiau jų melas buvo akivaizdus. Paskambinau į mokyklą, paaiškinau padėtį. Mokytoja, pamenu, padėkojo už tai.
Simas MICKEVIČIUS,
“Gabijos” gimnazijos moksleivis:
– Visiškai pritariu šiai akcijai. Jeigu tik atsiras tokių, kurie paskambins nurodytu telefono numeriu, manau, bus surasti nelankančio mokyklos vaiko tėvai ir imtasi priemonių padėčiai ištaisyti. Jeigu tai rezultatų neduos, bent jau bus parodytos visuomenės pastangos ir noras padėti.
Yra tėvų, kurie neprižiūri savo vaikų, nesirūpina jais. Yra ir tokių, kurie nežino, kad jų vaikas, užuot ėjęs į mokyklą, nudrožia į pavenčius. Tik visuomenė šiuo atveju gali padėti. Nors, žinoma, tų, kurie nenori mokytis, į mokyklą eiti nepriversi.
Lina POCIUVIENĖ,
tarnautoja:
– Kiekvienas vaikas privalo mokytis. Nesuprantu tėvų, kurie neleidžia savo vaikų į mokyklą. Normalūs tėvai taip nesielgia. Manau, kad tai asocialių šeimų bruožas. Joms padėti ne tik gali, bet ir privalo visuomenė. Skambutis nurodytu telefonu – jokiu būdu ne skundimas. Galimas dar ir toks atvejis, kad normalios šeimos vaikas susidėjo su blogais draugais. Tėvai apie tai gali ir nežinoti. Taigi kuo mažiau aplinkui bus abejingų, kuo daugiau bus skambinančiųjų, tuo rezultatai bus geresni.
Vida JONAITIENĖ,
darbininkė:
– Manau, kad ši priemonė turėtų tapti tikra pagalba vaikams. Bet aš labai abejoju, ar daug atsiras tokių, kurie skambins ir teiks tokią informaciją. Kažkodėl tuo netikiu. Dabar atėjo tokie laikai, kada svetima bėda, kaip ir svetimas skausmas, niekam nerūpi.
Labai dažnai matau prie “Maximos”, senamiestyje – prie “Minimos” prekybos centro vaikus, prašančius išmaldos. Šiose vietose juos teko matyti ne tik vasarą, bet ir visus metus. Vadinasi, jie mokyklos nelanko.
Sunku pasakyti, ar sulauksime kokio nors rezultato iš šios gražios iniciatyvos. Abejoti tuo verčia faktas, kad “gatvės” vaikų vis daugėja.
Antanas KERPAUSKAS,
verslininkas:
– Labai gerai, kad Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė tokią akciją. Tikiu, kad ji rezultatų tikrai duos. Tikiu, kad žmonės skambins, būtinai skambins. Kur matyta, kad pamokų metu vaikas su kuprine ant pečiu slampinėtų gatvėmis! Negali būti abejingų tokiam vaizdui. Žinau telefono numerį, kuriuo reikia skambinti, ir tikrai manau, kad juo pasinaudosiu.
Išauginau savo vaikus, turiu jau ir anūkų. Jeigu kuris nors imtų bėgioti iš pamokų, būčiau labai dėkingas, jei kas nors apie tai praneštų man arba mokyklai.
Vitalija, tarnautoja:
(fotografuotis atsisakė)
– Jei šalies ir švietimo vadams išties rūpėtų vaikų ateitis, knygos nekainuotų keliasdešimt litų, mokyklos ir darželiai tvarkytųsi iš biudžeto ir krepšelio pinigų, o ne iš rinkliavų. Manau, reikia šeimininkauti, o ne politikuoti. Ar ne politika ir tuščias pinigų mėtymas – pirmokų pasai su besibaigiančios kadencijos valdininkų portretais ir pavardėmis?
Ir ką kaimynas ar praeivis gali padaryti, jei tėvai nenori ar mano neišgalį leisti vaiko į mokslus? Nebent atimti vaiką ir įkurdinti internate. O akcijos… Jos kaip parduotuvėje – patriukšmavom, atkreipėm į save dėmesį, išpardavėm užsigulėjusias prekes… ir užmiršom.
Kalbino Bernarda PLASTININA
Jono STRAZDAUSKO nuotr.
