Adelija Padervinskienė 80 metų (2014m.). Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Šv. Magdelenos atlaidai Grūstės kapinėse – didžiausi Sedos parapijoje. Po atlaidų į susitikimą kviečiami Pagardės kaimo žmonės. Susitikimas vyks liepos 17-ąją Pagardės kaime, ant žolyno šalia Valiuškų gyvenimo (sodybos – red. past.).
O „Santarvė“ tęsia pasakojimų ciklą apie Pagardės kaimo žmones. Šiandien prisiminimais dalijasi Adelija Butkutė-Padervinskienė.
Abu tėvai buvo nuo Šarnelės, o į Pagardės kaimą parėjo dėl žemės. Dalijo Gardės dvaro žemę ir Butkui atmatavo dvylika hektarų. Žemė buvo ant kalnelio, prie pat Veršeglynės miško. Iš vienos pusės rubežiavosi su Medeikių, iš kitos – su Mickų rėžiais.
Tėvai į Pagardę parvažiavo ant plyno lauko. Pirmą perkūniją po ratais praleido… Sukibę pasistatė bragą, o žiemą gyveno pas kaimynus Medeikius. Susipirko medieną, pasistatė kūtę, daržinę po vienu stogu. Daržinėj įsirengė vieną didelį kambarį, tėvas pats pasimūrijo pečių. Užpečkyje pastatė lovas.
Dalis gautų hektarų buvo iškirstas miškas, teko kelmus išsirauti, kad padarytų dirbamą žemę. Tėvas pasodino sodą, bet obelys neaugo. Kažkas patarė, kad reikia kasti gilias, dideles duobes ir į kiekvieną įversti po vežimą molio. Vienas pats duobes kasė, molį vežė.
Sodas tada gerai derėjo. Vasarinių obelų buvo nedaug. Beveik visos žieminės, įvairių rūšių. Iki pavasario obuolių turėdavo.
Nei upės, nei ežero prie pat nebuvo, todėl tėvas išsikasė prūdą. Ten karosai veisėsi, žąsys turškėsi. Visą laiką tėvai augino žąsų, vištų, o ančių retai laikydavo. Turėjo daug kitų gyvulių: porą karvių (prieauglis būdavo visada), du arklius, avių, veislinę kiaulę, paršelių…
***
Butkų šeimoje gimė penki vaikai: Bronislava (Bruonė), Jadvyga (Jedzė), Teodora (Tavuosė), Antanas (Antanielis), Adelija (Adė).
Brolis mirė siaučiant difteritui nė septynerių metelių nesulaukęs. Adelijos vaikystė basom kojom pralakstyta. Batus turėjo tik į bažnyčią eiti. Vasarai sandalai, o žiemai kaliošai būdavo nupirkti. Po kiemą vaikščiojo su klumpėmis, bet, kai tik galėjo, lėkė basomis.
Augo sotūs, nes tėvai buvo tvarkingi ir darbštūs. Tėvas nerūkė, negėrė, dirbdavo nuo pat aušros. Žiemą važiuodavo darbuotis į miškus. Kitu laiku savo žemę dirbo.
Daug to darbo būdavo, juk viskas rankomis…
Adelija, gimusi 1934-aisiais, neatmena Smetonos laikų, bet gerai prisimena karą. Baisūs buvo laikai. Ir šiandien sunku apie tai kalbėti… Tiek prie vokiečių, tiek prie rusų reikėjo sutaisyti ,,pyliavas“ – reikėjo duoti grūdų, mėsos, sviesto, kiaušinių.
Vėliau pradėjo varyti į kolūkius, žemę atėmė. Tėvas dirbo ratus, tekinius namuose. Mama ėjo normų, daržų ravėti, linų rauti.
Tėvas visus darbus mokėjo. Pats baldus padarė: lovas, spinteles, kėdes ir taburetes. Kartu su mama rūpinosi, kai dukterys sirgo… Sunkiai buvo susirgusi Adelija, jei ne gydytojas Samuelis Sauchatas, kažin kaip ten būtų buvę. Nors dar nė šešerių metelių neturėjo, ir daktaro švirkštą, ir patį gerąjį daktarą puikiai atsimena… Tada daktaras iš tėvo du didelius švirkštus kraujo pritraukė ir jai suleido. Liga atslūgo.
***
Rusams antrą kartą užėjus, davė miško išsikirsti. Tėvai pasistatė didelę trobą, kur buvo virtuvė, valgomasis, alkierius, gerasis kambarys ir siednius, kituose galuose – dar du kambariai. Meistras buvo kaimynas Pranas Medeikis.
Teodora Mickutė (Butkienė) (1900 - 1977). Fotografuota apie 1920 m. Antanas Butkus (1882 – 1961). Fotografuota apie 1920 m. Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Veršeglynės miške reikėjo ganyti karves ir avis, o arklius pūdyme ir nuomojamose pievose raišiodavo. Kartą teko susitikti su vilku Veršeglynėje karves ir avis ganant.
Eglės dar visai nedidelės buvo. Sėdėjo Adelė ant kauburio, žvalgėsi. Avys pralėkė, keistai kojom dudendamos. Pažiūrėjo – didelis ,,šuo“ spokso iš už eglės. Pradėjo ji aiškinti „šuniui“, kad eitų šalin, nes avis išbaidys, užsimojo vytele… Tas tik išviepė savo dantis, mažoji piemenė suprato, kad negalima jo mušti… Dar paspoksojęs ,,šuo“ nuėjo.
Grįžusi namo papasakojo savo nuotykį suaugusiesiems, mama sakė, kad ten vilkas buvo, kiti netikėjo…
Antrą naktį po šio įvykio vilkai apdraskė kumeliuką. Tada visi patikėjo, kad buvo Adelė su vilku susitikusi. Laimei, kad jis tada buvo sotus.
***
Prieš Užgavėnes tėvas parišdavo daržinėj sūpynes. Mat dalis šieno jau būdavo sušerta gyvuliams ir atsilaisvindavo vietos. Didelė, erdvi buvo daržinė, smagu suptis.
Vakarais šeimyna verpdavo, megzdavo, ausdavo, plunksnas plėšydavo. Pramogų vaikams buvo mažai. Kai turėdavo laisvo laiko, žiedelį dalindavo, lauminėdavo, žiužį ar kerepiežą mušdavo. Pagardės jaunimas pasilinksminti eidavo į Duokšaus daržinę, ten kiną rodydavo, šokiai vykdavo (tai buvo jau gerokai po karo).
Adelija Padervinskienė (Butkutė) su vyru Petru Padervinsku ir vaikais Edmundu, Antanu, Danute. Fotografuota 1959 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mama pati duoną kepė, šventėms ir pyrago, ir sausainių patiekdavo. Šeimoj gyveno pamaldžiai: per atlaidus mergaitės žoleles barstė, namie per adventą ir gavėnią susėdę kalnus sekmadienio vakarais giedojo, į būdynes ėjo, kartu su tėvais maldas meldė. Jei sekmadienį negalėdavo išeiti į bažnyčią, namuose melsdavosi per sumą.
Tėvai ilgą amžių nugyveno, teko jiems priprasti prie kolūkinio gyvenimo. Tik tėvas sakydavo: jei pastatus griaus, pradės į gyvenvietes varyt, teks jiems pirma jį pribaigti. Tėvas to laiko nesulaukė, o mama ilgai nėjo iš savo trobos, nesikėlė į gyvenvietę – kol tik įstengė viena namuose tvarkytis.
***
Anksti prie sunkių kolūkio darbų išėjo. Seseriai Jadvygai pradėjus šerti kiaules, nė šešiolikos neturėdama Adelija nuėjo padėti. Neilgai abi dirbo: Jadvyga nuėjo melžti kolūkio karvių, o ji liko prie kiaulių šėrimo.
Sunkus darbas tokiai jaunai. Kibirai nepakeliami, vanduo toli. Įsiveikdavo baisiausiai. Ne tik jaunai, bet ir visą amžių teko sunkiai dirbti. Mažai mokslų baigusi, tik keturis skyrius, ne kažin kur ir nupulsi.
Keturis skyrius trijose mokyklose mokėsi: iš pradžių Pagardėje, vėliau – Žemaičių Kalvarijoje, o ketvirtą skyrių Sedoje baigė.
Aštuoniolikos sulaukusi ištekėjo, pas uošvienę gyventi parėjo. Sunku buvo, ne kartą teko ir ašaras braukti…
Dabar džiaugiasi gausiu vaikų ir anūkų bei proanūkių būriu. Netenka senatvėje vienišai būti. Yra kas padeda, šalia pabūna.
Dabar nieko netrūksta, tik va, kad sveikatos nebėra…
***
Pamiškės prie Veršeglynės niekada neužsimiršo. Vėl atėjus Lietuvos laikams, atgavo žemę savo išsvajotoje, numylėtoje, basom kojom nulakstytoje Pagardėje. Dieną naktį norėjosi ten būti.
Atpirko dviejų seserų dalis. Valdė devynis hektarus savo tėvų žemės. Kiauras dienas ten būdavo. Vėl daržus sėjo, bulves sodino.
Nuo Kalnijų iki Pagardės bus kokie penki ar šeši kilometrai, pėstute eidavo kiekvieną dieną, nes ten ir karvės ganėsi. Kelerius metus dirbo žemę. Paskui pardavė ją ūkininkaujančiam anūkui Rolandui.
Rodos, ir dabar galėtų būti Pagardėje, kad tik sveikatos užtektų… Ir vėjas mažiau ten pučia, ir saulė šilčiau šildo, ir paukščių giesmė skambesnė.
Ten prabėgo gražiausios vaikystės dienos. Ten tebesklando gražiausi prisiminimai iš tėvų namų.
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotraukos iš A. Padervinskienės asmeninio archyvo
