Pagerbtas TAR savanorio Nikodemo Jakučio atminimas

Iškilmėse dalyvavo Žemaitijos šaulių rinktinės ir Mažeikių šaulių kuopos vadovai.

Gegužės 9-ąją Ketūnų kaimo gyventojams susirinkus į Šv. Stanislovo atlaidus, nugriautos šio kaimo koplyčios šventoriuje buvo pašventintas kariško pavyzdžio kryžius, skirtas pirmam žuvusiam Tėvynės apsaugos rinktinės kareiviui Nikodemui Jakučiui.

IŠKILMĖSE – ŠAULIŲ PRIESAIKA
Iškilmėse dalyvavo Žemaitijos šaulių rinktinės vadas Julius Svirušis, Mažeikių šaulių kuopos vadas Pranas Trakinis, jaunųjų šaulių vadovė Rima Skrodenytė, Savivaldybės atstovai, Mažeikių kuopos šauliai.
Keturi jaunieji šauliai davė pasižadėjimus ir buvo priskirti Gabijos šaulių būriui.
Šv. Mišias aukojo Sedos parapijos klebonas Modestas Ramanauskas.
Iš Klaipėdos į Ketūnus atvyko N. Jakučio atminimo įamžinimo iniciatoriai – istorijos entuziastai Robertas Patamsis, Egidijus Kazlauskis, Alfredas Butkus ir Mantas Rumšas – imitacinių Sedos kautynių organizatorius. Klaipėdiškiai, save vadinantys karo etnografais, vilkėjo pagal autentišką pavyzdį pasiūtas TAR kareivių uniformas.

Tėvynės apsaugos rinktinės uniformą
vilki Alfredas Butkus,
Egidijus Kazlauskis, Mantas Rumšas.

E. Kazlauskis susirinkusiesiems papasakojo apie kareivį iš Zarasų, kurį priglaudė Žemaitijos žemė.

PASITRAUKĖ Į ŽEMAITIJĄ
Daugiausia Sedos kautynėse su Raudonąja armija susirėmusių Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR) karių buvo kilę iš Rytų Lietuvos. Apie Ketūnuose palaidoto kareivėlio N. Jakučio jaunystės dienas žinoma labai nedaug.
Jis gimė 1922 m. Zarasų apskrities Dūkšto valsčiaus Kalviškių kaime. Taip pasitaikė, kad šiame kaime gyveno beveik vieni Jakučiai. Gal ne visi giminės, bet pavardė buvo plačiai paplitusi. Kalviškių Jakučiai buvo dideli Tėvynės patriotai, visada gynė savo gimtinę nuo blogio ir savivalės.
Nikodemo brolis savanoriu išėjo kovoti su iš Rytų atšliaužiančia Raudonąja armija, vėliau su dalinio likučiais pasitraukė į Vokietiją, Anglijoje jis pateko į sąjungininkų nelaisvę.
Nikodemas liko saugoti namus, stojo į savanorių būrį, dalyvavo tramdant apylinkėse plėšikaujančius sovietinius diversantus. Kai iš krašto, spaudžiami Raudonųjų armijos, traukėsi patriotiškai nusiteikę žmonės, prie jų prisijungė ir Nikodemas. Su savo bendražygiais jis pasiekė Plinkšes. Įsteigus TAR, Nikodemas į ją įstojo savanoriu – tapo 1-ojo pulko 1-ojo bataliono 3 kuopos jaunesniuoju kareiviu.

KETŪNUOSE – JAU 77 METUS
E. Kazlauskis akcentavo: pirmasis žuvęs TAR kareivis nedaug namų per savo trumpą amželį ir teturėjo – tik Kalviškes ir Ketūnus.
„Jo palaikus jau 77 metus glaudžia Žemaitijos žemė Ketūnų bažnyčios šventoriaus kapeliuose. Čia jis ilsisi ilgiau, nei gyveno savo gimtinėje. Per šį laiką Ketūnai jam tapo antraisiais ir amžinaisiais namais“, – kalbėjo vienas iš N. Jakučio atminimo įamžinimo iniciatorių.
Apie kareivio žūties aplinkybes E. Kazlauskis pasakojo: „Frontas jau čia pat – vakariniame Ventos upės krante. Nikodemo draugai laiko priešą apkasuose. Pafrontėje neramu. Siaučia skaitlingos raudonųjų diversantų gaujos.“
Nikodemo kuopos karys Marius Katiliškis savo prisiminimuose rašė: „Po būrį kasdien siunčia užtvaroms ir apsaugai. Pavieniui rodytis pavojinga. Iš miško šaudo ir kai kada kliūva.“
Ir lakoniškas TAR 1-ojo pulko įsakymo tekstas: „Jaunesnysis kareivis Jakutis Nikodemas, 1944 m. rugpjūčio 9 d.16 val. banditų užpultas ties Balėnų mišku, buvo nukautas. Jaunesniojo kareivio Jakučio Nikodemo palaikai 1944 m. rugpjūčio 11 d. Romos katalikų kapinėse Ketūnų kaime Sedos valsčiuje palaidoti su visa karine pagarba <…>Jaunesnysis kareivis Nikodemas Jakutis iš pulko sąrašų išbrauktas.“

Kryžių, skirtą pirmam žuvusiam Tėvynės apsaugos rinktinės kareiviui Nikodemui Jakučiui,
pašventino Sedos parapijos klebonas Modestas Ramanauskas.

„DAUGIAU NIEKO MES IR NEGALĖJOME“
„N. Jakučio žūtis buvo pirmoji TAR netektis. Dar bus aukų Ventės fronte, dar bus tragiškų netekčių Sedos kautynėse, bet jis paguldė savo jauną galvą pirmas. Nikodemui buvo 22 metai“, – pasakojo E. Kazlauskis.
Kuopai keičiant dislokacijos vietą, kareivio iš Zarasų kovos draugai naktį paskutinį kartą aplankė neseniai supiltą kapą. Apie tai M. Katiliškis savo prisiminimuose rašė: „Senutė Ketūnų koplyčia, kurios lauko akmenimis apkrautame šventoriuje užkasėme pirmąjį savo žuvusįjį, teko jam suręst kryželį, paimant eglinę lentą ir ant jos įrėžti sentenciją. Daugiau nieko mes ir negalėjome. Visa kita priklauso užmarščiai. Ji pavyzdingai tvarko tokius amžinus dalykus. Nes mirusiems reikia poilsio. Reikia miego neišsapnuojamais, nesibaigiančiais sapnais.“

VILTIES NEPRARADO
Pirmojo žuvusio Tėvynės apsaugos rinktinės kareivio pagerbimo iškilmėse buvo perskaityta ištrauka iš Genovaitės Janulytės-Karpavičienės eilėraščio, skirto Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Tankisto būrio partizanui Vladui Černiauskui-Balandžiui atminti.
„Jis tinka ir mūsų Nikodemui“, – savo kalbą apie kareivį iš Zarasų eilėmis užbaigė E. Kazlauskis.

Sudie, vargdieni ginklo broli

Sudie, vargdieni ginklo broli,
Sudie, kovoti man gana.
Keliu į laisvę vykdant šuolį
Mirtis sutiko alkana.

Gal greit sulauksim, broliai,
laisvės,
Bažnyčios varpas ims skambėt.
Žmonės, prašyčiau jūsų vieno-
Žuvimo vietą pažymėt.


Ir kaulus mūsų jūs surinkit,
Pakaskit giliai ant kapų.
Kad iš po žemių jie girdėtų
Graudingą skambesį varpų.

Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotr. iš Egidijaus KAZLAUSKIO asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*