Pagerbtas Sedos mūšio dalyvių atminimas

Sedos kautynių dalyvių atminimas pagerbtas šaulių rikiuote. Nuotrauka iš kuopos archyvo

„Jaunuoliai padėjo galvas, tikėdami, kad kažkada Lietuva bus laisva“, – taip po Sedos kautynių minėjimo kalbėjo jo dalyviai, kurie kasmet pagerbia šiame miestelyje vykusio mūšio ir jame žuvusiųjų atminimą.

Atminimą pagerbė salvėmis

Šios kautynės vyko 1944 m. spalio 6–7 dienomis prie Sedos miestelio. Prieš gerokai gausesnius Raudonosios armijos dalinius stojo iš buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų ir jų vadovaujamų savanorių sudarytos Tėvynės apsaugos rinktinės kariai.
Mūšio, kuris buvo paskutinis ir nesėkmingai pasibaigęs lietuvių mėginimas pasipriešinti plūstantiems agresoriams iš Rytų, metu žuvo daugiau kaip šimtas lietuvių karių, kelios dešimtys pateko į nelaisvę, o likę gyvi pasitraukė į Vakarus arba įsitraukė į partizaninę kovą.
Minint 76-ąsias mūšio metines, Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje buvo laikomos mišios už žuvusiuosius, vyko minėjimas prie jiems atminti bažnyčios aikštėje pastatyto paminklo, uždegtos žvakutės prie žuvusiųjų kapų.
„Didelio susibūrimo dėl koronaviruso grėsmės šiemet nerengėme, tačiau savo pareigą atlikome – pražygiavome šaulių rikiuote, žuvusiuosius pagerbėme trimis šautuvų salvėmis“, – sakė Mažeikių šaulių 801-osios kuopos vadas Pranas Trakinis.

Kova nebuvo beprasmė

Tėvynės apsaugos rinktinė formaliai priklausė Vokietijos vermachtui, tačiau negavo ir nevykdė jokių jo vadovybės įsakymų. Rinktinės kariai kovojo už savo krašto laisvę, savo kova parodydami, kad nesiruošia nusilenkti raudonajam agresoriui.
„Manau, jie suprato, kad kova prieš gerokai didesnį priešą, prieš jo galybę yra beviltiška, bet vis tiek priešinosi. Tą patį galima pasakyti ir apie miškuose prieš sovietus kovojusius partizanus: jie taip pat suprato, kad kova pergalės neatneš, tačiau dešimtmetį kovojo ir žuvo. Visa tai jie darė dėl mūsų ateities, tikėjo laisve ir savo pavyzdžiu parodė, kad tauta prieš okupantus nesilenks“, – kalbėjo P. Trakinis.
Kuopos vadas akcentavo: dėl tolimos ateities, nepriklausomos Lietuvos šie žmonės padėjo galvas, todėl reikia gerbti jų atminimą, nepalikti užmarštyje.

Būtina įvardinti visus žuvusiuosius

Buvusi ilgametė Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos direktorė Genoveita Gricienė prisiminė: panašų klausimą, ar šis mūšis nebuvo beprasmis kariniu atžvilgiu, ji daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus uždavė minėjime dalyvavusiems šio mūšio dalyviams.
„Jie iš pradžių neteko žado. Jų atsakas buvo aiškus: mes tikėjome, kad savo pasipriešinimu rodome pavyzdį kovoje už laisvę, mes tikėjome laisvos Lietuvos idėja ir nebijojome padėti galvas. Mūsų žūtys prisidėjo prie Nepriklausomybės atkūrimo ir kitų procesų“, – apie buvusių karių atsakymą pasakojo sediškė.
G. Gricienė pasigenda didesnio istorikų ir mokslininkų indėlio rašant apie Sedos kautynes – jos kol kas neįvertintos, neapibendrintos, iki galo neištyrinėtos. Žuvę kovotojai paliko lyg ir be pavardžių, nors padėjo savo gyvybę ant laisvės aukuro.
„Reikėtų išaiškinti visus žuvusius, įamžinti visų vardus. Nors praėjo daugiau kaip septyniasdešimt metų, tie įvykiai nėra labai seni, viską galima rasti archyvuose. O ir pačias kautynes reikia minėti plačiau, kviesti mokslininkus, platesnį gyventojų ratą. Juk tie jaunuoliai buvo didvyriai ir yra verti atminimo visiems laikams“, – sakė G. Gricienė.

Nusiplėšę skiriamuosius ženklus

Kautynių minėjime dalyvaujantis Paulius Mylė prisipažino, kad apie jas sužinojo dar mokydamasis Klaipėdoje – profesoriaus Petro Bielskio dėka. Dėstytojas akcentavo, kad poetas Vytautas Mačernis žuvo pakirstas būtent to mūšio metu paleisto artilerijos sviedinio atsitiktinės skeveldros.
„Po to, kai į Pakalupės kaimą grįžo gyventi mano dėdė, 1941 metų birželio sukilimo ir Sedos kautynių dalyvis Augustas Mylė, iš jo pasakojimų ir sužinojau gerokai daugiau. Dėl sunkios sveikatos būklės dėdė nebegalėjo 2014 metais dalyvauti minėjime, aš buvau įpareigotas nuvykti į pagerbimą. Dabar kiekvienais metais jame dalyvauju, tuo pagerbdamas dėdės atminimą“, – sakė „Santarvės“ pašnekovas.
Pasak P. Mylės, šis mūšis yra įdomiai traktuojamas, todėl apie jį plačiai ir nekalbama – laikoma, kad lietuvių Tėvynės apsaugos rinktinės kariai kovojo už vokiečius. Tačiau tie, kas labiau gilinasi į istoriją, žino: taip, kariai vilkėjo vokiškas uniformas, tačiau nusiplėšė jų karinius skiriamuosius ženklus ir prisisegė Vyčio ženkliukus.
„Žmonės mylėjo savo kraštą, gyvenimą, buvo jauni, bet nedvejodami stojo į kovą už nepriklausomybę nuo bet kokio okupanto, todėl jų auką mums reikia atminti ir gerbti“, – sakė Sedos mūšio dalyvio sūnėnas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*