Paminėtos garsaus Viekšnių vaistininko Juozo Aleksandravičiaus gimimo metinės

Šeštadienį Viekšnių vaistinės muziejuje įvyko vaistininko Juozo Aleksandravičiaus 125-ųjų gimimo metinių minėjimas.
Viekšniškiai savąjį vaistininką mylėjo, gerbė ir buvo praminę balandėliu. Šis meilus kreipinys prigijo todėl, kad J. Aleksandravičius ir pats į savo pacientus kreipdavosi šiuo žodžiu.
Su vaistinės muziejuje vykusio renginio dalyviais pasakojimais, prisiminimais apie garsųjį vaistininką nuotoliniu būdu – iš ekrano pasidalijo jo dukra Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė.

Atminimas sąžiningai saugomas

Vilniuje gyvenanti devyniasdešimties metų pedagogė, literatė Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė sakė, kad ši spalio 10-oji, kai buvo minimos J. Aleksandravičiaus gimimo metinės, jos šeimai buvo ypatinga.
Nors jau praėjo 46 metai, kai mirė profesionalus farmacininkas, chemikas, istorinių eksponatų saugotojas J. Aleksandravičius, viekšniškiai saugo jo atminimą, puoselėja vaistinės muziejų, organizuoja vaistininko sukakčių paminėjimus.

Šeštadienį vykusio minėjimo metu buvo lankoma J. Aleksandravičiaus amžinojo poilsio vieta. Muziejaus patalpose – vaistininko ir jo šeimos svetainėje – susirinkę viekšniškiai ir miesto svečiai žiūrėjo Lietuvos radijo ir televizijos archyve išsaugotus vaizdo įrašus, šiauliškio kraštotyrininko Liudviko Rulinsko Viekšnių vaistinės muziejui dovanotą medžiagą apie viekšniškį farmacininką.

Studijuodamas svajojo grįžti

Renginio metu prisiminimais pasidalijo buvusi Viekšnių vaistinės darbuotoja Bronė Rakštytė-Pakamanienė ir J. Aleksandravičiaus dukra Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė.
Pasak jos, J. Aleksandravičius Viekšnius labai mylėjo. Mokydamasis Rygos gimnazijoje jis nekantriai laukdavo atostogų, kad galėtų grįžti į gimtinę. Ir jau būdamas gimnazistu svajojo apie darbą savo tėvo Vincento Aleksandravičiaus vaistinėje.

Baigusį Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, chemiko vaistininko diplomą įgijusį gabų ir darbštų absolventą pastebėję profesoriai siūlė jam likti universitete dirbti mokslinio darbo. Tačiau viekšniškis tokiu pasiūlymu nesusigundė ir sugrįžo gyventi į Viekšnius. Grįžęs 46 metus jis dirbo senojoje Viekšnių vaistinėje.

Reiklus sau ir kitiems

Būdavo, kad jauni, neseniai dirbti pradėję gydytojai, išrašydami vaistų receptus, padarydavo klaidų. J. Aleksandravičius, recepte pamatęs klaidą, ją pabraukdavo ir, nieko nepaaiškinęs pacientui, receptą grąžindavo – tam, kad pacientas jį nuneštų gydytojui ištaisyti.
Nors tai ir užgaudavo jaunų, dar mažai darbo patirties turėjusių gydytojų ambicijas, tačiau paskui jie J. Aleksandravičiui padėkodavo, nes suprasdavo, kokių pasekmių galėjo turėti neteisingai recepte užrašytų vaistų pavadinimai, dozės ar panašios klaidos.
„Tėvelis buvo labai tvarkingas, reiklus ir sau, ir kitiems. Jei pamatydavo kokią nors netvarką ar apsileidimą, išreikšdavo pastabą. Kai kurios vaistinės darbuotojos dėl to ir įsižeisdavo. Aš ir pati esu gavusi pylos už netvarką“, – pasakojo vaistininko duktė.

Pamilo ir vedė našlę

Po Pirmojo pasaulinio karo Viekšniuose apsistojo gydytojas Eduardas Kontrimas su šeima. Netrukus jis čia pradėjo dirbti. Vaistininkus Vincentą ir Juozą Aleksandravičius ir Kontrimų šeimą siejo ne tik profesiniai ryšiai, bet ir bičiulystė.
Tačiau gydytojas E. Kontrimas užsikrėtė tuberkulioze ir 1925 metais mirė. Viekšniškiai gydytojo gedėjo ir kuo galėdami stengėsi padėti našle su dviem vaikais likusiai jo žmonai Zofijai Ueiskytei-Kontrimienei.
Jaunasis vaistininkas J. Aleksandravičius pamilo už save vyresnę našlę ir norėjo ją vesti.
Tačiau tokiam ketinimui nepritarė jo tėvas V. Aleksandravičius. Perspektyvų Viekšnių vaistininką nuo vedybų su našle norėjo „atmušti“ ir jaunos Viekšnių mokytojos. Jos kviesdavo jį pasivaikščioti, vaišindavo savo keptais skanumynais. Tačiau šios pastangos nuėjo perniek. Po tėvų mirties Juozas pasipiršo Z. Ueiskytei-Kontrimienei. Ir nors ji ne iš karto sutiko tekėti, 1926 metais įvyko judviejų vestuvės.
„Mano tėvelis iki pat mirties mylėjo savo žmoną“, – apie tėvų santuoką pasakojo 1930 metais gimusi Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė.

Būdavo kuriami gandai

Sąžiningai vykdydamas savo tėvo Vincento įpareigojimus, J. Aleksandravičius rūpinosi savo jaunesniuoju broliu, kitais giminaičiais, dažnai sergančia žmona Zofija, jos dviem vaikais iš ankstesnės santuokos. Tam, kad viskam užtektų pinigų, vaistininkas daug dirbdavo ir labai dažnai namo grįždavo vėlai vakare, pavargęs, suirzęs.
Kadangi labai mylėjo gamtą, nuo darbo geriausiai pailsėdavo sode tarp savo paties pasodintų augalų.

„Mintimis grįžtu į tarpukario Lietuvą. Tėvelis nemėgo ir neturėjo laiko lošti kortomis. Tačiau apie jį buvo prikuriama būtų ir nebūtų dalykų – gandų. Kartą buvo paskleistas gandas, kad jis pralošė savo mylimą arklį Beliuką. Ir koks nusivylimas apėmė šio gando nešiotojus, kai jie pamatė Juozą Aleksandravičių pro vartus išvažiuojantį vežimaičiu, į kurį buvo pakinkytas tas arkliukas“, – prisiminimu pasidalijo vaistininko dukra.

Mylėjo žmones – nuo mažų iki senų

Užaugęs didelėje šeimoje J. Aleksandravičius ir pats norėjo turėti didelę šeimą. Juozas augino Zofijos sūnų ir dukrą, o paskui pora susilaukė judviejų vaikų – dukros ir sūnaus.
„Augau tėvelio labai mylima, bet nelepinama. Jis visada rūpinosi mano lavinimu ir mokslu. Didelė nelaimė ištiko mano tėvelius – 1938 metais jiems gimė neįgalus sūnelis. Jie negailėjo jam meilės ir rūpinimosi. Bet daugiau vaikų mama ir tėtis nebesusilaukė. Visą savo meilę tėtis skyrė posūniui, podukrai, globotinei, o paskui ir anūkams. Atbėgdavusius į vaistinę Viekšnių miestelio vaikus tėtis visada meiliai pakalbindavo, o turėdamas laiko parodydavo laikrodį su kukuojančia gegute“, – pasakojo J. Aleksandravičiaus duktė.

Vaistininkas mylėjo ne tik vaikus, jis labai gerbė ir užjautė senus, į bėdą patekusius žmones. Ir ne tik užjautė, bet ir šelpė. O bendrą kalbą rasdavo su visais – nuo skurdžiai gyvenusių iki ūkininkų, inteligentų.
Loreta BUTKUTĖ
Nuotr. iš Mažeikių rajono
savivaldybės administracijos ir Viekšnių vaistinės muziejaus archyvų