Paminėtos Sedos kautynių 75-osios metinės

75-osios Sedos kautynių metinės prasidėjo eisena į bažnyčią.

Šiam mūšiui atminti įsteigtais vardiniais medaliais apdovanoti Žemaitijos šauliai įvardijo, kad šios kautynės yra kaip pasipriešinimo antrajai sovietinei okupacijai simbolis ir jų negalima palaidoti užmarštyje.

Pasipriešino okupantams

Sedos kautynės, kurios vyko 1944 metų spalio 6–7 dienomis, istorikų vertinamos kaip paskutinis lietuvių nesėkmingai pasibaigęs mėginimas pasipriešinti plūstantiems agresoriams iš Rytų.
Tėvynės apsaugos rinktinę sudarė karininkai ir civiliai savanoriai, pasiryžę ginti Lietuvą nuo Raudonosios armijos.
Nors rinktinė formaliai buvo pavaldi vokiečių Vermachtui, jos kariai vilkėjo iš vokiečių gautomis uniformomis, tačiau ji negavo ir nevykdė jokių Vermachto įsakymų, kovojo ne už griūvantį trečiąjį Reichą, o už savo krašto laisvę.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad spalio septintosios rytą Tėvynės apsaugos rinktinės ginamas pozicijas puolė tankai, po jų – Raudonosios armijos pirmojo Pabaltijo fronto 67-oji šaulių divizija. Neatlaikę tankų puolimo, rinktinės likučiai traukėsi Vakarų kryptimi, mūšio metu žuvo apie šimtas lietuvių karių, kelios dešimtys pateko į nelaisvę, nemaža dalis išsisklaidė, vėliau įsitraukė į partizaninę kovą.

Tapo kovos simboliu

Mažeikių šaulių kuopos vadas Pranas Trakinis pažymi, kad Sedos kautynes galima įvardyti kaip pasipriešinimo antrajai sovietinei okupacijai Žemaitijos krašte simboliu: buvo 1944 metai, pogrindyje veikusi Lietuvos Laisvės armija juto, kad artėja antroji sovietų okupacija ir pradėjo pasiruošimą pogrindžio ir partizaninei kovai prieš okupantus. Tuo metu Pievėnuose buvo sukurtas Tėvynės apsaugos rinktinės štabas, kuris, nors ir žinojo, kad jėgos nelygios, vis tiek nutarė priešintis.

Eisenos rikiuotėje – Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės pučiamųjų orkestras.

„Pirmuoju pasipriešinimo sovietams Žemaitijos krašte simboliu įvardinčiau 1941 metais birželio 24-ąją Lūšėje lietuvių sukilėlių nuverstą sovietų traukinį, bet ir Sedos mūšis nusipelno šios garbės. Jauni vyrai, stoję į kovą, žinojo: jeigu nežus, atsidurs Sibire arba bus represuoti, bet vis tiek stojo į mūšį. To pamiršti negalima, reikia minėti“, – sakė vardiniu medaliu šioms kautynėms atminti apdovanotas P. Trakinis.

Minima kasmet

Minėjimas, kuris vyko praėjusį sekmadienį ir kurį kasmet rengia Šaulių sąjunga, Sedos kultūros centras, prasidėjo šaulių rikiuotės ir minėjimo dalyvių eisena į Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kur buvo aukojamos šventos Mišios.
Prie paminklo kautynėms atminti ir prie žuvusiųjų kapų prisiminti istorijos faktai, dalytasi mintimis apie Sedos kautynių dalyvių auką, jos prasmingumą, jie pagerbti šautuvų salvėmis.
Minėjime skambėjo Mažeikių kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choro „Atmintis“ atliekamos dainos, grojo Sedos pučiamųjų orkestras „Griaustinis“ ir Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės pučiamųjų orkestras.
„Iš istorinės pusės žiūrint, mes, kita karta, daug pasakyti apie tas kautynes negalime, tačiau reikia saugoti kovojusiųjų ir žuvusiųjų už tėvynę atminimą. Mūsų organizacija prie šio minėjimo prisideda dar ir dėl to, kad šiose kautynėse dalyvavo ir didelis būrys tuometinių šaulių, norime, kad jaunimas sektų jų pavyzdžiu“, – kalbėjo taip pat medaliu apdovanotas Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vadas Julius Svirušis.

Tarp pagerbusiųjų kovotojų už laisvę atminimą – Mažeikių kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Atmintis“.

Minėjime dalyvavo rajono valdžios atstovai, Sedos kautynių dalyvių artimieji, Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Marijampolės skyriaus atstovai, Lietuvos generolo Plechavičiaus karių sąjungos nariai, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos atstovai, Lietuvos kariuomenės RKA nariai, Latvijos Respublikos atsargos karininkų sąjungos Liepojos skyriaus nariai, šauliai iš Panevėžio, Marijampolės ir Palangos.

Kovų užmiršti nevalia

Sedos kautynės, kaip pasipriešinimo okupantams simbolis, anot J. Svirušio, aktualus ir dabar: jis parodo dabartinei kartai, kad jauni vaikinai, nors ir beviltiškoje kovoje, stojo į mūšį, parodė pavyzdį, kad Tėvynės gynyba yra visų jaunų žmonių pareiga.
„Kai kam gal tai ir neturi jokios reikšmės, tačiau mūsų, šaulių, pareiga šią istoriją pratęsti, kad ji nebūtų užmiršta, kad ir ateities kartos žinotų, apie tuos, kurie kovojo dėl Lietuvos. Manau, kad viską palaidoti užmaršty galima greitai, todėl mūsų uždavinys yra to neleisti“, – sakė P. Trakinis.
Kovų atminties išsaugojimas yra vienas iš Šaulių sąjungos uždavinių. Kaip sako Mažeikių šaulių kuopos vadas, „jeigu turime galimybę priminti tą atmintį, tai ta linkme ir reikia dirbti, kad paskui nesijaustumei kaltas, jog žinojai apie tas ir kitas partizanines kovas, tačiau sėdėjai rankas sudėjęs, jų neįamžinai.“
Nuotr. iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos archyvo