Praėjusią savaitę Mažeikių muziejuje pristatyta nuotraukų paroda „Magiškasis Mažeikių realizmas“. Joje – prieš keletą metų mūsų mieste apsilankiusių fotografų iš Vokietijos užfiksuoti miesto kasdienybės vaizdai ir čia gyvenančių žmonių veidai, supanti aplinka.
Pristatant parodą, surengta diskusija apie Mažeikių tapatybę.
Plečia kultūrinių veiklų žemėlapį
Vilniuje esantis Gėtės institutas, organizuojantis ir koordinuojantis vokiečių kalbos mokytojų mainus, rengiantis vokiečių kalbos egzaminus, teikiantis skaitmeninės informacijos ir nuotolinio mokymosi paslaugas, įgyvendina ir projektą „Išplėstinė Lietuva“. Jį įgyvendinant, instituto darbuotojai pakvietė Peter Bialobrzeski ir Christina Stohn atlikti fotografinį tyrimą ir užfiksuoti Mažeikių ir Naujosios Akmenės tapatybę.
„Sumanėme plėsti Gėtės instituto kultūrinių veiklų žemėlapį ir susipažinti su Lietuvos regionais. Pirmaisiais metais pasirinkome pasienio savivaldybes, pradėjome nuo Klaipėdos, Visagino ir Šalčininkų. Paskui fotografai atvyko į Mažeikius, Naująją Akmenę“, – pasakojo „Išplėstinės Lietuvos“ koordinatorė Akvilė Eglinskaitė.
Pasak jos, fotografinis tyrimo metodas pasižymi tuo, kad fotografai važiuoja fiksuoti vaizdų į regionus, apie kuriuos nieko nežino, neturi išankstinių nuostatų.
Ne tik žiūrėti, bet ir kalbėtis
Tai, ką vokiečiai, 2021 metais tris dienas viešėję Mažeikiuose, pamatė, užfiksuota jų nuotraukose.
Fotografė C. Stohn norėjo fiksuoti dirbančių mažeikiškių portretus, bet su jais nepavyko užmegzti kontakto. Todėl nuotraukose – daugiausia studentai, vasarai grįžę pas tėvus ir išaugę nuotraukose užfiksuotą aplinką ir miesto kasdienybės fragmentus.
P. Bialobrzeski, ilgą laiką dirbęs fotožurnalistu, turintis savitą miesto matymą, Mažeikiuose stengėsi vengti žmonių. Jis miestą dokumentavo savo patirtimi. Jo nuotraukose – „nenusaldinti“ Mažeikiai – sovietmečiu pastatyti daugiabučiai ir jų kiemai, įvairios kontrastingos architektūros detalės ir fragmentai.
„Galbūt jūs kitaip matote Mažeikius. Būtent todėl mes norėjome atvykti pristatyti parodos, siekėme surengti mažeikiškių diskusiją apie miesto tapatybę – apie tai, kaip jūs patys matote savo miestą, ar jus nustebino tai, ką čia pamatėte, ar toks fototyrimas jumyse ką nors „sukirbino“, ar norite padiskutuoti, oponuoti?“ – prieš prasidedant diskusijai, mažeikiškių retoriškai klausė A. Eglinskaitė.
Dalis parodos pristatymo dalyvių dar net neprasidėjus diskusijai pripažino: nesinorėtų, kad tokios nuotraukos būtų vežamos eksponuoti kituose miestuose ir kad jos reprezentuotų Mažeikius.
Apie identitetą mąstoma tik dabar?
Diskusiją moderavo Merkelio Račkausko gimnazijos direktorė Asta Žukauskienė.
Į diskusiją pakviesta daug mažeikiškių – savivaldos, verslo, mokslo, meno ir kultūros atstovų, visuomenininkų, turinčių savo požiūrį apie Mažeikius.
Dalyvių paprašyta pagalvoti ir papasakoti, kokią nuotrauką, žiūrovams pasakojančią apie Mažeikius, padarytų jie.
Verslininkas, istorikas Jonas Glodenis užaugo šalia Senamiesčio parko. Šią vietą ir fotografuotų. Pasak mažeikiškio, parkas yra vienintelė vieta, kurią miesto savivalda per 30 metų sugebėjo sutvarkyti taip, kad čia ne gėda atsivesti svečią. O jei dar būtų vaikų žaidimų aikštelių…
„Mes su Jonu kartu lankėme pradines klases ir esame pikti. Faktiškai visą laiką Mažeikių praeitis buvo šluojama be gailesčio. Tik dabar pradedama mąstyti apie identitetą. Bet ir tai – gražiausią mieste – Lietuvos banko pastatą nusiperka privatininkas ir to pastato ateities perspektyva tampa nebeaiški“, – kalbėjo Mažeikių muziejaus istorikas Vytautas Ramanauskas.
Pasak jo, geležinkelio stotis ir dar kokie trys namai senamiestyje gali atspindėti miesto praeitį.
Požiūrio ir matymo dalykai
Jaunosios kartos mažeikiškis, visuomenininkas Edgaras Kontrimas įsitikinęs: fotografijos esmė yra perduoti žiūrovui vienokį ar kitokį jausmą – fotografija gali šokiruoti, nuliūdinti, pradžiuginti.
„Viskas priklauso nuo matymo ir požiūrio. Yra dalis žmonių, kurie Mažeikius taip ir mato, tokius, kokius juos užfiksavo vokiečiai. O dalis mato miestą kitokį – kur kas gražesnį ir jaukesnį.
Aš noriu Mažeikius matyti pozityvesniu žvilgsniu. Todėl fotografuočiau jaunimą, kuriantį savo miestą“, – mintimis pasidalijo mažeikiškis.
Vienos mieste veikiančios turizmo agentūros vadovė Rasa Jacevičienė ragino nebūti provincialais ir nemanyti, kad gražu yra tik tai, kas suremontuota. Viekšniškė prisiminė, kad kai buvo studentė, dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, Vilniuje sulaukė svečių – dviejų vokiečių. Rasa su drauge lydėjo juos po sostinę ir jie lygiai taip pat, kaip dabar Mažeikius, fotografavo Vilnių. Kad ir, pavyzdžiui, bobutes su buteliais rezginėlėse.
„Jiems miestas yra požiūrio praplėtimas. Mes jiems su tais dar nesutvarkytais garažais, pilkais daugiabučiais, įtariais žemaitiškais veidais esame įdomūs, unikalūs. Kai viso to nebeliks, juk verksime. Tai nebijokime šitų nuotraukų siųsti bet kur į Lietuvą. Tai yra tai, ką mumyse pamatė vokiečiai, jiems tai atrodė įdomu“, – kalbėjo R. Jacevičienė.
Moteris pateikė ir kitą pavyzdį ir klausė: nukeliavę į Indiją, ar stebimės, verkiame, kad ten viskas nerenovuota? Tikras gyvenimas, autentiška aplinka, kvapai – jei viso to neliktų, jei visi miestai taptų kaip Londonas ar Niujorkas, nebebūtų įdomu.
Viekšniškis fotografas, Mažeikių ir Akmenės fotoklubo „Lokys“ įkūrėjas ir vadovas Sigitas Kazlauskas prisiminė neseną įvykį, kai paskambino kolegos fotografai iš Kauno ir pareiškė, kad norėtų aplankyti ir pamatyti Mažeikius.
„Pasimetėm. Klubo „Lokys“ nariai daug keliauja. Iš tiesų yra taip, kad, daug keliaudami, pamatydami kitus šalies miestus, miestelius ir kaimelius, Mažeikių, deja, nesame atradę. Nutarėme, kad iš tiesų reikėtų likti Mažeikiuose ir juos atrasti“, – apie tai, ką ateityje norėtų užfiksuoti, kalbėjo viekšniškis.
Nuotraukose – realybė
Tuo, kad savo miesto gėdytis nereikia, įsitikinusios meno pasaulio atstovės. Pasak Mažeikių dailės mokyklos direktorės Laimos Mikalauskienės, Mažeikių tapatybės tema buvo ir vis dar išlieka aktuali. Pedagogė prisiminė prieš keletą metų Mažeikiuose apsilankiusių studentų, vieno projekto dalyvių, reakcijas. Jauniems žmonėms, ne mažeikiškiams, turintiems aštrų, tiesmuką žvilgsnį į pasaulį, kaip ryškus miesto tapatybės ženklas pirmiausia į akis krito geležinkelis. Į jį, dalijantį Mažeikius pusiau, studentai tąkart pažvelgė kaip į neišvengiamybę, duotybę, charakterį ir siūlė kūrybinių idėjų, kaip pagyvinti geležinkelio ir miesto sąsajas.
„Kalbant apie parodoje eksponuojamas nuotraukas, mano požiūriu, jose ir užfiksuoti tikrieji Mažeikiai. Kai prieš 25 metus po studijų čia atvažiavau, tokia – brutali, sovietinė architektūra mane ir pasitiko. Mes ieškome „atvirutinio“, saldaus grožio ir nebematome to, kas tikra. Ne forma, ne betonas svarbu, o turinys – kaip mes gyvename tame mieste“, – sakė L. Mikalauskienė.
Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Mažeikių vaikų ir jaunimo daugiafunkcio centro projektų vadovė Simona Merijauskaitė pripažino, kad miestą mato panašiai, kaip ir parodos „Magiškasis Mažeikių realizmas“ autoriai, – pilką, betoninį. Tačiau tai nėra negražu. Tai realybė.
„Tose nuotraukose matau neišnaudotas galimybes ir tuštumą. Tose nuotraukose matau tiek terpių, kuriose galėtų vykti kultūriniai procesai. Kas labiausiai gąsdina – tai tuštuma“, – apibendrino menininkė.
