Rajono šauliai ir kiti krašto istorija besidomintys žmonės pažymi pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, vieno iš šalies partizanų vadų, atminimą.
Šiemet minimos dvi su šiuo rezistencijos dalyviu susijusios sukaktys – 120-osios jo gimimo metinės ir 75-eri metai, kai nuo sovietų kareivių kulkos nutrūko jo gyvybės siūlas.
Pirmasis Tirkšlių raštininkas
Prieš šešerius metus Vitkų šeimos iniciatyva buvo įkurta pulkininko J.Vitkaus-Kazimieraičio draugija, kurios pagrindinis tikslas – įamžinti ir puoselėti vyro, tėvo, senelio, prosenelio, o taip visų šalies partizanų ir laisvės kovotojų atminimą. Jai vadovauja žinomo partizanų vado vaikaitis Kastytis Vitkus.
Būsimasis pulkininkas J. Vitkus-Kazimieraitis gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Ketūnuose. Ketverius metus jis mokėsi Tirkšlių pradžios mokykloje, kur visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba, 1913 m., pasimokęs vokiečių kalbos, J. Vitkus įstojo į šešiaklasę prekybos mokyklą Mažeikiuose, joje baigė dvi klases.
„1918 metais pradėtos organizuoti nepriklausomos Lietuvos savivaldybės ir Juozas Vitkus buvo pirmasis Tirkšlių valsčiaus raštininkas, organizavęs ir tvarkęs valsčiaus gyventojų reikalus. Po dvejų metų, mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, su būriu bendraklasių įstojo į Kauno karo mokyklą, ją baigęs, buvo paskirtas į veikiančiosios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, kuris tuo metu kovojo su lenkais“, – apie J.Vitkaus-Kazimieraičio karinės karjeros pradžią rašoma draugijos tinklalapyje.
Pasižymėjo karyboje
Vėlesniais metais J. Vitkus sėmėsi žinių Kauno aukštesniuosiuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje.
Grįžęs į Lietuvą jis tarnavo Kaune, buvo inžinerijos bataliono technikos viršininkas, 1938 m. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. J.Vitkus-Kazimieraitis dėstė Karo mokykloje inžineriją, buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
1940 m., kai sovietai okupavo Lietuvą, iki Karo mokykloje uždarymo J. Vitkus-Kazimieraitis dirbo dėstytoju lektoriumi ir mokyklos vado pavaduotoju, vėliau tarnavo Pabradės-Švenčionėlių poligone. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, o pogrindinėje karo mokykloje Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariams dėstė karo inžinerijos disciplinas.
Veiklą nutraukė žūtis
Antrosios sovietinės okupacijos metais, būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas pasipriešinimo sąjūdyje, J.Vitkus-Kazimieraitis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę, todėl įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmuosius direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę. 1945 m. lapkričio 18 dieną jis įkūrė A partizanų apygardą, o 1946 m. pavasarį suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.
Tų pačių metų pavasarį kraštietis pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“.
1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų apskritis) J.Vitkus-Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Kur užkastas vieno iš Lietuvos partizaninio judėjimo vadų kūnas, nežinoma iki šiol.
J. Vitkaus-Kazimieraičio nuopelnai pažymėti apdovanojimais: suteiktas Laisvės kovos karžygio vardas, jis apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais ir ąžuolo lapais, Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, suteiktas kario savanorio statusas (po mirties) bei pulkininko laipsnis.
Atminimą saugo ne tik žemaičiai
J. Vitkaus-Kazimieraičio atminimas įamžintas įvairiose Lietuvos vietose: jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune, pastatyti paminklai buvusioje darbovietėje Viečiūnų kaime ir žūties vietoje Žaliamiškio pagiryje (Varėnos rajone), kryžius Merkinėje, kenotafas Alytaus kapinėse, atidengtos atminimo lentos Vilniuje, Kabeliuose (Varėnos r.), Kaune – prie buvusios Karo mokyklos ir prie Inžinerinio bataliono štabo, paminklinis akmuo paskutinės jo vadavietės vietoje Liepiškių kaime (Druskininkų savivaldybė).
Neužmirštas J. Vitkaus-Kazimieraičio vardas ir mūsų rajone – 2006 m. atidengta atminimo lenta prie namo Tirkšliuose, J. Janonio gatvėje, kur jis gyveno vaikystėje (šiuo metu namas nugriautas, atminimo lenta saugoma seniūnijoje, baigus naujo namo statybą, ji bus vėl pritvirtinta toje vietoje). 2012 m. Tirkšlių vidurinei mokyklai suteiktas J. Vitkaus-Kazimieraičio vardas, o dar po metų, Mažeikių šaulių kuopos ir Politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus iniciatyva, pašventintas paminklinis akmuo jo gimtinėje Ketūnuose.
Pagerbė garbės sargyba
Praėjusį savaitgalį kraštiečiai išsiruošė į 15 kilometrų pėsčiųjų žygį nuo Tirkšlių iki Ketūnų, šiame kaime vykęs partizanų vado pagerbimo renginys truko apie keturias valandas.
„Vieno iš partizaninio judėjimo vadų atminimas pagerbiamas ne vien tik per šventes: Tirkšlių mokyklai suteiktas J. Vitkaus-Kazimieraičio vardas įpareigoja ir jaunieji mokyklos šauliai, vadovaujami Stasio Pauliuko, aplinką prie paminklinio akmens prižiūri visą laiką, čia mini svarbias datas. Jie tokius pėsčiųjų, tik trumpesnių atstumų, žygius rengia dažnai. Šį kartą buvo pasirinkta ilgesnė distancija, pažymint mūsų kraštiečio gimimo sukaktį“, – kalbėjo Mažeikių šaulių kuopos vadas Pranas Trakinis.
Prie paminklinio akmens vyko Mažeikių šaulių kuopos garbės sargyba, apie partizaninį judėjimą Žemaitijoje pasakojo rezistencinių kovų atminimo puoselėtojas Kęstutis Sidabras, atsiminimais apie čia gyvenusią Vitkų šeimą pasidalijo renginyje dalyvavę giminaičiai.
Visi žygio dalyviai pasivaišino arbata ir pyragu.
Pažymėjo išskirtinę asmenybę
Kalbėdamas apie J. Vitkų-Kazimieraitį, P. Trakinis apgailestavo, kad likimas jam lėmė neilgą gyvenimą. Kita vertus, nuveikta labai daug.
„Tai išskirtinė asmenybė – žmogus, atsidavęs savo tautai, išsilavinęs, vienas iš pavyzdžių, kad partizaniniame judėjime buvo ne tik ūkininkai ar žmonės, bėgę į mišką, bet ir Lietuvos kariuomenės karininkai, kurie nesusitaikė su šalies okupacija, nepasidavė ir tęsė kovą. O ir pats partizaninis judėjimas, 1949 metais aštuonių partizaninio judėjimo vadų pasirašyta Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio deklaracija dėl sovietų okupacijos nepripažinimo pasauliui parodė, kad lietuvių tautos nepavergsi. Nors ši kova prieš gerokai gausesnį priešą buvo nulemta iš pat pradžių, reikia tik didžiuotis tais žmonėmis, kurie ją tęsė, negailėjo gyvybių ir padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui“, – kalbėjo P. Trakinis.
Ne vien šiuo žygiu pagerbiamas partizanų atminimas. Šiandien tiek šauliai, tiek visi norintieji išvyko maršrutu Mažeikiai–Miliai–Purvių /Užpelkių miškai–Birbiliškė–Gauryliai–Balėnai–Ketūnai–Seda–Vadagiai–Židikai–Mažeikiai.
Šios išvykos metu buvo tvarkomos partizanų žūties vietos, uždegtos žvakutės, prisiminti žuvusieji, jų asmenybės ir nuveikti darbai.
Nuotr. iš šaulių kuopos archyvo
