1948 metais žuvusių partizanų kūnai ilsisi Sedos kapinėse. Jų kova už nepriklausomą Lietuvą pagerbta atminimo ženklu prie kelio Seda–Barstyčiai, o buvusią vasaros stovyklavietę Dagynės miške, kur jie buvo sovietinių smogikų nužudyti, žymi lentelė. Tą vietą, kur po 24-erių metų buvo rasti jų palaikai, žymi ąžuolinis kryžius.
Taip prisimenami keturi Žemaitijos apygardos Alkos rinktinės štabo partizanai ir jų kovos.
Mirtį sėjo sovietų smogikai
1948 m. rugpjūčio 6 d. nieko neįtarianti keturių laisvės kovotojų grupė: Alkos rinktinės vadas, 34-erių metų Kazys Venckus-Adomaitis, štabo vadas ir Sedos kuopos vadas, 37-erių metų Juozas Jakumas-Spalis, Tirkšlių kuopos vadas, 23-ejų metų Feliksas Gerulskis-Bijūnėlis ir Tirkšlių kuopos Žemalės būrio vadas, 26-erių metų Kazys Strazdauskas-Pilėnas Dagynės miške susitiko ir bendravo su sovietų smogikais, kurie apsimetė partizanais.
Mažeikių krašto enciklopedijoje rašoma, kad paryčiais partizanai sumigo, o agentai ėmėsi savo kruvino darbo: trys partizanai buvo nušauti šūviais į galvą. K. Venckus-Adomaitis tikriausiai pabudo ir bandė užsidengti galvą ranka, nes dvi kulkos įstrigo jo rankoje, vėliau šauta į krūtinę ir tik po to – vėl kontroliniai šūviai į galvą.
Perlaidojo su iškilmėmis
Žuvusieji partizanai buvo sumesti į įdubą ir apkrauti šakomis. Tik po kelių dienų vietos gyventojų jie buvo apkasti žemėmis.
1999 m. pavasarį Mažeikių muziejaus darbuotojas, muziejininkas A. Muturas, buvę politiniai kaliniai Adomas Lukošius, Bronius Visockas ir Albertas Ruginis surado nužudytųjų palaikus. Tuomet buvo sudaryta rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinio režimo metu, palaikų perkėlimo ir įamžinimo komisija, jos nurodymu, rudenį palaikai buvo atkasti ir išvežti į Vilnių ekspertizei.
2000 m. sausio 13-ąją Sedoje vyko iškilmingi renginiai: Sedos bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, kuriose dalyvavo Telšių vyskupas Antanas Vaičius, krašto apsaugos viceministras Edmundas Simonaitis, rajono vadovai ir nužudytų partizanų artimieji. Po to karstai buvo išnešti iš bažnyčios ir amžinojo poilsio atgulė miesto kapinėse – šalia 104 Tėvynės apsaugos rinktinės karių, žuvusių 1944 m. vykusiose Sedos kautynėse.
Tragediją mena eglė
Pagal standartus, atminimo ženklai kelių šimtų metrų spinduliu turi būti „pririšti“ prie partizanų žuvimo vietos, tačiau ženklui, kuris 2006 m. įrengtas prie kelio Seda–Barstyčiai, buvo padaryta išimtis.
Pasak rezistencijos kovų tyrinėtojo Kęstučio Sidabro, miškas ir tuomet, ir dabar – gana sunkiai pereinamas, pelkėtas, partizanų žuvimo vieta nuo kelio yra nutolusi apie kilometrą.
„Tiksliai nežinodamas tos vietos, jos nerasi. O koks tikslas įamžinti kovotojų atminimą, kuris nebus matomas ir kurio negalės pagerbti artimieji ir visi kiti žmonės? Mes, tų kovų tyrimo entuziastai, brandiname iniciatyvą prie tokių atminimo vietų įrengti rodykles, nurodančias vietoves, kur žuvo partizanai. Tokių rodyklių rajone reikia ne vienos, pavyzdžiui, kaip ir prie bunkerio Milių miške: atminimo ženklas įrengtas prie kelio Mažeikiai–Kuršėnai, o pats bunkeris yra gerokai toliau, giliau į mišką“, – „Santarvei“ sakė K. Sidabras.
Paėjus kilometru gilyn į Dagynės mišką galima aplankyti sutvarkytą partizanų stovyklavietę – laikus, kai jie žuvo, mena čia auganti eglė, kurioje žmonės išskobė kryžių.
K. Sidabras ir jo bendraminčiai čia įrengė lentelę apie vykusias žudynes, eglę aptvėrė tvorele.
Už keliasdešimt metrų, dar giliau į mišką, kur buvo atkasti partizanų palaikai, šaulys Alfonsas Degutis buvo įrengęs nedidelį kryželį, kiek vėliau entuziastai čia pastatė žmogaus ūgio ąžuolinį kryžių.
