miestelyje ir kaimuose taptų jaukesnės, būtų labiau pritaikytos renginiams ir poilsiui.
Posakis, kad visada reikia turėti kaimyną, pas kurį galėtum nueiti pasiskolinti druskos, matyt, ir atsako į klausimą, kam reikalingos bendruomenės.
Darnios kaimynystės idėją įtvirtinus įstatymu, atsirado seniūnaitijos ir seniūnaičiai. Devyniose mūsų rajono savivaldybės seniūnijose yra 60 seniūnaitijų su tiek pat seniūnaičių.
Naujos „Santarvės“ rubrikos „Seniūnai ir seniūnaičiai“ tikslas – pristatyti mūsų rajono seniūnaičius, pasikalbėti apie jų indėlį į seniūnijos ir vietos bendruomenių veiklas, išsiaiškinti, kaip vertina pareigas, kurias jiems patikėjo rinkėjai – kaimynystėje gyvenantys žmonės.
Pirmasis susitikimas – su vienos iš mažiausių kaimiškų seniūnijų – Laižuvos seniūne bei trijų seniūnaitijų: Antano Vienažindžio, Vadaksties ir Purplių vadovais seniūnaičiais.
Kiekvienam pašnekovui pateikėme po tris klausimus apie svarbiausius darbus, nuveiktus praėjusiais metais, ko nepasisekė įgyvendinti, ką gero jie planuoja šiais metais.
Jolanta ŠEPUTIENĖ, Laižuvos seniūnė:
– Vertindama praėjusius metus, noriu kalbėti tik apie konkrečius darbus, nes jie pasako viską.
2021-ųjų pabaigoje atnaujinta Laižuvos miestelio krepšinio aikštelės danga, o pernai atlikti šios aikštelės atnaujinimo baigiamieji darbai: išdažytos aikštelės linijos, pastatytos šiukšliadėžės.
Praėjusiais metais Laižuvos miestelio pliaže aktyviam laisvalaikiui įrengta tinklinio aikštelė, o Auksūdyje – persirengimo kabina. Tiek Laižuvos miestelyje, tiek Auksūdžio kaime pakeisti seni, nebetinkami naudoti lauko baldai.
Kaip ir planuota, 2022-ųjų spalį buvo užbaigtas A. Vienažindžio pėsčiųjų tako pirmasis etapas. Visų mūsų: Laižuvos seniūnijos, bendruomenės, kultūros centro, bibliotekos ir miestelio gyventojų – iniciatyva takas buvo atidarytas jį nušviečiant skaptuotų moliūgų žibintais.
Viešųjų erdvių priežiūrai ir prevencijai iš Savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus gautos dvi kilnojamosios kameros.
Gavus finansavimą iš Kelių priežiūros ir plėtros programos bei savivaldybės biudžeto, atliktas Lendriškių kaimo Mažeikių gatvės kapitalinis remontas.
Džiugu, kad Laižuvos bendruomenė, atstovaujama Antano Taučiaus ir Kristinos Grybauskienės, praėjusiais metais pateikė keturis projektus. Visi buvo patvirtinti. Už gautus pinigus įsigyta gėlių svogūnėlių, apsodinta pakrantė prie tvenkinio – iš gėlių suformuotas žodis „Laižuva“. Įsigyta žydinčios vejos sėklų ir apsodintas šlaitas šalia A. Vienažindžio tako. Prie autobusų stotelės pasodintos hortenzijos. Bendruomenė aktyviai įsijungė į akciją „Darom 2022“. Pagal sutvarkytą plotą laižuviškiai laimėjo antrą vietą.
Kaip ir kiekvienais metais, Laižuvos miestelis puošėsi Velykoms ir Kalėdoms. Buvo įsigyta girliandų ir papuošimų, nuostabų grožį čia gyvenantiems ir pasisvečiuoti atvykstantiems žmonėms dovanojo bendruomenės darbštuolės.
Laižuvos bendruomenės nariai suruošė dovanėles ir aplankė daugiau nei tris dešimtis Laižuvos miestelio gyventojų – senyvo amžiaus, vienišų, turinčių negalią suaugusių žmonių ir vaikų.
Auksodės bendruomenės pirmininkė Ingrida Braziulienė praėjusiais metais iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skirtų lėšų nupirko sulankstomų plastikinių kėdžių, stalų ir suolų, bendruomenės namų terasoje įrengė tentą. Kadangi bendruomenė dažnai dalyvauja šventėse su lauko virtuve, šis inventorius yra labai reikalingas.
Antanas TAUČIUS,
Antano Vienažindžio seniūnaitijos vadovas:
– Pusės Laižuvos miestelio seniūnaitis esu, turbūt, nuo 2015 metų. Dar esu ir bendruomenės pirmininkas. Tik į pareigas nežiūriu, einam, judam, dirbam – tai juk svarbiausia. Gal todėl, kad miestelio reikalams laiko neskaičiuoju, žmonės ir pasitiki manimi. O skaičiuoti laiko ir negalime, jei norime patys džiaugtis ir pravažiuojančius žmones džiuginti.
Gal jau dvylika metų puoselėjame tradiciją prieš Kalėdas aplankyti senelius, vienišus, neįgalius žmones. Tai darėme ir prieš šitas Kalėdas. Bet darome ne tam, kad galėtume pasigirti.
Dar ir kitą tradiciją turime – didžiają vasaros šventę „Oninių polka“. Jos organizatoriai – kultūros centro darbuotojai, o mes talkiname ieškodami rėmėjų, kad galėtume sumokėti atlikėjams už paslaugą.
Kiekvieną pavasarį sueiname į talką – surenkame besimėtančias šiukšles. Praėjusiais metais Savivaldybės buvome pastebėti – ji skyrė premiją, ja susimokėjome už autobusą į Molėtus. Tad apie 40 žmonių vykome į Molėtų observatoriją, pasigrožėjome šiuo kraštu.
Dabar miestelyje nuimame šventines dekoracijas. Šventės baigėsi, laukia kiti darbai.
Sumanymų visada atsiranda, bet juk ne sovietmetis, kad kokius nors penkmečio planus kurtume. Ką nusprendžiame, tą ir padarome. Kol kas nežinau, ką šiemet sugalvosime. Pavasarį gėlės palei A. Vienažindžio taką jau sužydės, ant šlaito užaugs žolelė… Reikia projektus rašyti. Norėtųsi dar to tako apšvietimą, saulės baterijomis maitinamą, įrengti. Tikimės, kad bendruomenės žmonės ir seniūnija taip pat prisidės.
Norėtųsi ir šventoriaus teritoriją išlyginti, sutvarkyti. Varpinę sutvarkė iš paveldui skirtų lėšų. Norime įrengti ir „basų kojų“ takelį šalia vaikų žaidimų bei treniruoklių aikštelių.
Viskas dabar nemažus pinigus kainuoja, todėl, jei tik gauname lėšų sumanymams įgyvendinti, tai jų ir imamės. Juk patys dėl savęs viską darome.
Malonu, kad Laižuvoje yra didelis būrys aktyvių žmonių: Ramutė Majauskienė, Augutė Tupikienė, Birutė Rekašienė, Albina Ungeitienė, Gražina Gedrimienė, Ričardas Kučinskas, kultūros centro, bibliotekos ir seniūnijos darbuotojai. Ir visi kiti prisideda kuo galėdami. Jauni laižuviškiai į darbus eina, mažiau laiko turi.
Ir dar. Norėtųsi, kad seniūnaitijos žmonės kviečiami atvyktų ne tik į talkas, bet ir į šventes. Manau, kaip ir visur – tie, kurie veiklūs, ateina patys, o kitiems ir raštiški kvietimai nepadeda. Išbandėme tai per gatvių seniūnus. Nors negalime skųstis – ir be kvietimų nemažai žmonių susirenka.
Kadangi esu ūkininkas, kartais tik pribėgom galiu šias neapmokamas pareigas vykdyti. Bet stengiuosi. Žodžiu, judam kaip galim.
Laura SUTKUVIENĖ,
Purplių seniūnaitijos vadovė:
– Seniūnaite šioje kadencijoje esu nuo praėjusių metų rugsėjo. Bet tai jau mano trečias kartas – su pertraukomis. Pirmas kartas buvo tiesiog simbolinis. Seniūnaičiai tada buvo naujiena, dauguma nesupratome ar nežinojome, kam mes esame reikalingi ir kuo galime būti naudingi. O šiandien, manau, mes jau žinome ir savo vietą, ir pareigas.
Nelengva pasakyti, kodėl būtent mane išrinko. Vienas svarbus kriterijus, kad nedaug kas ir veržėsi į šias pareigas. Kitas – nuo pat Auksodės bendruomenės įsikūrimo pradžios buvau jos narė. Tikriausiai pasitikėjo, nes kaimo žmonės mane ir mano šeimą pažįsta daug metų.
Projektų praėjusiais metais nevykdžiau, bet dalyvavau susirinkimuose, nuotoliniuose mokymuose, kuriuose informacijos gavome apie privalomą gyvūnų žymėjimą. Mokymuose dalyvavau ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Kad daugiau žinočiau, kad galėčiau suteikti tikslios informacijos. Retsykiais sulaukiu savo seniūnaitijos žmonių skambučių įvairiais klausimais. Jeigu klausimas – ne mano jėgoms, kreipiuosi pagalbos į mūsų seniūnę Jolantą, kuri su savo komanda iki galo sutvarko visus reikalus. Malonus faktas, kad vis daugiau žmonių kreipiasi į mane įvairiais klausimais.
Neturėjau didelių užmojų kažką nuveikti per praėjusius metus, tad, manau, svarbiausia, kad nieko blogo nepadariau.
Kaip vieną iš sėkmingesnių praėjusių metų veiklų paminėčiau paramą ukrainiečiams. Su mano šeima ir draugės Jūratės šeima apskambinome visus draugus, pažįstamus, kad surinktume pirmos būtinybės daiktų žmonėms, atvykusiems iš karo zonos. Ko pritrūko, nupirkome. Iki šiol su tomis šeimomis bendraujame.
Žmonėms, kurie mane išrinko seniūnaite, noriu priminti, kad, esant reikalui, skambintų ar parašytų, ar susitikę pakalbintų – tai yra, nebijotų prašyti pagalbos, kad ir kokios jos reikėtų. Jeigu aš viena nesugebu padėti, bandau pagalbos ieškoti kitur. Rasime išeitis! Pati suprantu, kad visada maloniau kitam padėti, nei sau pagalbos prašyti. Bet kreipkitės, prašykite, nes tam mes, seniūnaičiai, ir esame.
Kristina GRYBAUSKIENĖ,
Vadaksties seniūnaitijos vadovė:
– Seniūnaitė esu jau beveik ketverius metus. Sunku net pasakyti, kodėl pasirinko mane. Gal, kad moku įsiklausyti ir išgirsti, ko yra prašoma, bei pagal galimybes tai įvykdyti.
Kaip seniūnaitė projektų nerašau, projektus rengia Laižuvos bendruomenė. Aš prisidedu juos įgyvendinant. Praėjusiais metais vykdėme keturis projektus.
Dirbu bibliotekoje, esu ir seniūnaitė, ir Laižuvos bendruomenės aktyvo narė. Visos mano veiklos yra susijusios, visi darbai daromi dėl žmonių. Dalyvauju seniūnaičių sueigose, renginiuose, kai kuriuos renginius man ir pačiai tenka vesti. Gera matyti, kad mūsų miestelis kiekvienais metais vis gražėja. Mes tikrai turime kuo pasidžiaugti.
Aš manau, kad kiekvieną veiklą, kurią pavyko įgyvendinti, būtina laikyti sėkminga. Kad ta sėkmė niekur „neišeitų“, labai norėčiau, kad kuo aktyviau ir gausiau miestelio gyventojai prisidėtų prie organizuojamų talkų, atviriau reikštų savo mintis, išsakytų sumanymus.
Pastebiu, kad bendrai veiklai sunkiausia pritraukti jauną žmogų. Bet mes stengiamės.
Kristina JUSTAUDIENĖ
Nuotr. iš asmeninių archyvų
