Mažeikių rajonui atstovavo (iš kairės) bibliotekininkė Valda Muravjovienė, muziejininkė Jūratė Miliauskytė ir mokytoja Raimonda Česnausienė. Jurgitos ŠILINSKYTĖS nuotr.
Šeštadienį Druskininkuose vykusiame respublikiniame konkurso „Žodzis žodzį gena“ finale dalyvavo šauniausi Lietuvos pasakoriai. Tarp jų – ir trys Mažeikių rajono atstovės.
Gaivina ir puoselėja tautosaką
Konkurso „Žodzis žodzį gena“ nuostatose pažymima: pagrindinis jo tikslas – gaivinti ir puoselėti pasakomąją tautosaką, jos žanrų įvairovę, tarmes.
Taip pat išaiškinti, paskatinti ir pagerbti autentiškiausius, originaliausius tautosakos pateikėjus ir atlikėjus bei atkreipti dėmesį į sakmes ir padavimus, susijusius su gamtos, kultūros ir istorijos objektais.
Išsiaiškinti, kas yra geriausias Lietuvos pasakorius ar pasakorė, į Druskininkus atvažiavo 34 įvairių šalies miestų, miestelių bei kaimelių atstovai. Visi jie prieš tai dalyvavo ir geriausiais buvo pripažinti savo rajonuose vykdytose vietinėse atrankose.
Mažeikiškės buvo pastebėtos
Mažeikiškes konkurso dalyves Jūratę Miliauskytę, Valdą Muravjovienę ir Raimondą Česnauskienę į konkurso finalą Druskininkuose lydėjo ir palaikė Savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Šilinskytė.
„Mūsų mažeikiškės buvo komisijos pastebėtos. R. Česnauskienė ir V. Muravjovienė gavo paskatinamuosius prizus. Joms komisija linkėjo ir kitąmet dalyvauti konkurse. Na, o J. Miliauskytei komisija pareiškė padėką už įtaigų tradicijos perteikimą. Paskatinamuosius prizus gavo iš viso keturi ar penki dalyviai. Žodžiu, nebuvo taip, kad jie buvo skirti visiems dalyviams“, – apie mūsų krašto atstovių sėkmę papasakojo specialistė.
Visi konkurso dalyviai buvo suskirstyti į tris kategorijas. Pirmojoje – vyresnio amžiaus žmonės, tradiciją perėmę natūraliai – iš savo šeimos, bendruomenės. Antrai kategorijai priskirti šiuolaikinėje kultūros terpėje pasakoti tarmiškai išmokę savarankiškai arba iš pateikėjų bei įvairių leidinių. Trečiojoje kategorijoje – folkloro ansamblius lankantys konkurso dalyviai.
Šeštadienį Druskininkuose vykusiame respublikiniame konkurse „Žodzis žodzį gena“ išsiaiškinti geriausi Lietuvos pasakoriai. Jurgitos ŠILINSKYTĖS nuotr.
Įvairūs dalyviai
Pasak J. Šilinskytės, geriausią pasakorių ir kiekvienos kategorijos nugalėtojus rinko kompetentinga komisija: Lietuvos liaudies kultūros centro, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovai.
Dalyvių konkurse buvo įvairių. Vienų mažeikiškės klausėsi ir negalėjo atsiklausyti dėl gražių tarmių, sklandžios šnektos.
„Paskui, jau po konkurso, kalbėjomės apie tai, kad ta vilnietė moteris, kuriai atiteko pasakorių pasakorės nominacija, tikrai to buvo verta. Žodžiu, įspūdį padarė visuma – ir jos pasirinkta pasakoti istorija buvo įtaigi, ir pati pasakojimo maniera, ir tarmė, ir laikysena. Kita dalyvė sakė, kad tarmiškai kalbėti iš viso nemokėjo. Mokėsi tarmės pagal vadovėlius ir su kalbininkų pagalba. Tai ji sulaukė gerų komisijos žodžių“, – įspūdžiais pasidalijo pašnekovė.
Kitiems dalyviams komisija išsakė pastabų: dėl pasakotų istorijų žanro, dėl pernelyg ilgų pasakojimų.
Prisiklausė įvairių tarmių
Ukriniškė V. Muravjovienė „Santarvei“ sakė, kad šeštadienį Druskininkuose patyrė nemažai jaudulio, tačiau vis tik parsivežti įspūdžiai – patys geriausi.
„Prisiklausius įvairių tarmių, atsigavo širdelė. Iš tikrųjų, viską papasakojau gal kiek per greit. Bet svarbiausia ne kaip pasakojau pati, bet kiek prisiklausiau. Žaviuosi tuo, kaip žmonės moka gražiai, įtaigiai tarmiškai kalbėti. Nežinau, ar taip pasakoti įmanoma išmokti. Čia, manyčiau, duota Dievo ir ne kiekvienas taip gali“, – kalbėjo bibliotekininke dirbanti V. Muravjovienė.
Dalyvauti konkurso „Žodzis žodzį gena“ vietinės atrankos ture ji sako sumaniusi norėdama palaikyti ukriniškę moterį. Tačiau atsitiko taip, kad ji dėl tam tikrų priežasčių dalyvauti nebegalėjo. V. Muravjovienė turėjo išsirinkusi gražų tekstą, o ir nenorėjo pavesti organizatorių.
„Nė negalvojau, kad teks važiuoti į Druskininkus atstovauti rajonui“, – sakė pašnekovė.
Pasigedo suvalkiečių
Kita šio konkurso dalyvė – muziejininkė J. Miliauskytė sako esanti ne pasakorė, o štukorė (išdaigininkė, pokštininkė). Taigi, papasakoti kokią išdaigą jai nesunku, o šiame konkurse reikėjo papasakoti kažką rimto.
„Aišku, jaudulio šeštadienį buvo, bet jis nurimo vos nulipus nuo scenos. Bet kokiu atveju įdomu, kai vienoje vietoje susirenka tiek daug įvairių tarmių atstovų. Gaila, kad mažiau už kitus buvo žemaičių. Tiesa, už mus, žemaičius, mažiau buvo tik suvalkiečių dalyvių. Mes tai mes – esame toli nuo Druskininkų, bet kodėl tiek mažai buvo suvalkiečių, kuriems Druskininkai taip netoli, neaišku“, – kalbėjo komisijos pagyrimo sulaukusi mažeikiškė.
