Pasiaukojanti partizanų kova – pavyzdys jaunimui

Daug žinių apie Lūšės partizanus suteikė aktyviai jų veikloje dalyvavęs Augustinas Mylė,
šiuo metu jau išėjęs amžinybėn. Nuotr. iš redakcijos archyvo

1941-ųjų metų birželio birželio 23-iosios sukilimui prieš sovietinę okupaciją sukanka aštuoniasdešimt metų. Jo aidai greitai atsirito ir iki atokios Lūšės apylinkės, kur susiformavo partizanų būrys.
Šiam būriui per kelias dienas teko išgyventi ne vieną žūtį ir patirti ne vieną „krikštą“ ginklu.

Subūrė tikėjimas laisve

Sukilimas, siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir per Kauno radiją paskelbus apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą. Šis pasipriešinimas truko savaitę. Nors Lūšė yra atokiau nuo didžiųjų šalies regionų, Lūšės partizanų būrys susiformavo iškart po kreipimosi per radiją. Šį būrį iš pradžių sudarė septyni nariai, o jiems vadovavo atsargos leitenantas Henrikas Adamkavičius (prezidento Valdo Adamkaus pusbrolis).
„Manau, kad tokį greitą būrio susikūrimą lėmė okupacijos nepripažinimas ir tikėjimas, jog pavyks atsikratyti okupantų. O po kelių dienų žinia apie vežamus tremtinius pastūmėjo aktyviems veiksmams ir įtraukė Lūšės partizanus į įvykių sūkurius. Daug smulkmenų apie tuos įvykius sužinojome iš vienintelio likusio dalyvio, vieno iš pirmųjų, įstojusių į partizanų gretas, prieš septynerius metus amžinybėn išėjusio Augustino Mylės, kuris pasižymėjo gera atmintimi“, – pasakojo Mažeikių šaulių kuopos vadas Pranas Trakinis.
Būrys, ruošdamasis mūšiui, atsivežė du lengvuosius ir vieną sunkųjį kulkosvaidžius. Visi partizanai gavo po šautuvą, šovinių ir granatų, o vakare partizanų gretos pagausėjo iki dvylikos.
Jau pirmąją karo dieną lūšiškių kartu su Pikelių partizanais laukė mūšis su sovietų kariais.
Jo metu du Lūšės partizanų būrio nariai buvo lengvai sužeisti, vienas Pikelių būrio sukilėlis žuvo, keturi sužeisti, nukauta vienuolika rusų karių ir keturi paimti į nelaisvę.

Nuleido garvežį ant šono

Antrąją karo dieną iš Mažeikių traukiniu trimis keleiviniais vagonais atvažiavę raudonarmiečiai Lūšės geležinkelio stotyje suėmė čia patruliavusį partizaną ir stoties viršininką Blažaitį. Traukiniui su suimtaisiais ir tremtiniais išvykus į Vainodės stotį, Lūšės partizanų būrio nariai sudarė veikimo planą – nuversti traukinį ir išlaisvinti sulaikytuosius.
Gavę iš latvių partizanų žinią, kad traukinys į Latviją neįleidžiamas ir atbuline eiga grįžta į Lūšę, Lūšės būrio nariai su geležinkelininkais atpalaidavo vieną geležinkelio bėgių liniją ir apie metrą pasuko ją į šoną. Taip pat lengvuosius kulkosvaidžius sustatė grioviuose palei kraštus, o sunkųjį paliko atsargai. Grįžtantis keturių vagonų traukinys privažiavo išardytąją liniją, garvežys prie kelio pervažos nuvirto į griovį, o vagonai liko stovėti pakrypę.
„Kova truko apie 25 minutes, dauguma tų, kurie šoko iš vagono ir bėgo, žuvo. Buvo karšta diena, daug sovietų karių vilkėjo baltus marškinius, todėl buvo sunku pasakyti, ar tai buvo marškiniai, ar pasidavimo ženklas. Jie pradėjo šaukti: „Nestrieliat, nestrieliat“ (nešaudyti, nešaudyti). Išrikiavę sovietų armijos belaisvius, suskaičiavome jų 84, per mūšį žuvo 16 raudonarmiečių ir 8 civiliai“, – taip apie kovos krikštą prieš dešimt metų „Santarvei“ pasakojo Augustinas Mylė.

Išvadavo tremtinius

Aukų buvo ir Lūšės partizanų gretose – žuvo V. Dubickas, gyvenęs Ritinės kaime, stoties viršininkas Blažaitis buvo lengvai sužeistas.
Traukinyje, be karių, buvo ir per šimtą civilių latvių vyrų, moterų ir vaikų, jie buvo suimti ir ruošiami tremčiai į Sibirą. Civiliai latvių tremtiniai laikinai globai išskirstyti pas lietuvių ir latvių ūkininkus, po savaitės sugrįžo į Latviją.

Partizanų išpuolį prieš sovietų karius prieš dešimt metų įamžino
paminklinis akmuo.
Autoriaus nuotr.

P. Trakinio teigimu, apie šiuos įvykius pasakojęs A. Mylė detaliai viską atsiminė.
„Su Augustinu Myle bendrauti buvo smagu, jis prisiminė visas detales – kaip jie įsitvirtino, kur buvo įrengtas kulkosvaidis pieninės pastate, papasakojo ir daug smulkmenų apie traukinio nuvertimą. Dabar gailiuosi, kad nesuspėjau… Tada galvojau, susėsime su Augustinu, smulkiai pakalbėsime, tačiau, kaip dažnai būna, vis tai atidėliojau, o žmogus susirgo ir mus paliko amžiams.
Tai tikrai buvo išskirtinis atvejis sukilimo istorijoje, kai taip atvirai stota į kovą prieš keleriopai gausesnį priešą ir išlaisvinti žmonės. Manau, kad tam susidarė geros sąlygos, – laiku gauta informacija, pagelbėjo geležinkelininkai, vyrai pabandė ir pamatė, kad gali kovoti“, – apie istorinius įvykius kalbėjo P. Trakinis.

Grįžo prie ankstesnių darbų

Po dviejų dienų partizanų būryje jau buvo 36 nariai, o susirėmimai su sovietiniais kariais vyko dar kelis kartus – tam įtakos turėjo tai, kad gretimoje Latvijos teritorijoje, Vainodėje, buvo karinis aerodromas ir iš čia traukėsi kariai.
Birželio 25-ąją Lūšės partizanai susikovė su besitraukiančiais sovietiniais kariais. Per šį susirėmimą žuvo antras būrio narys Butkus, o du buvo lengvai sužeisti. Po šių kautynių jau kitą dieną prie būrio prisijungė dar keli entuziastai, iš viso buvo penkiasdešimt žmonių.
Kaip savo atsiminimuose rašė A. Mylė, po sukilimo į Lūšę atvyko apie trisdešimt vokiečių kareivių, kurie paėmė iš partizanų sunkiuosius ginklus, padėkojo už pergalę prieš sovietus ir išdavė specialius pažymėjimus. Devyni vokiečių kariai pasiliko Lūšėje, kur ėjo tarnybą, o partizanų būrys liepą buvo likviduotas – visi grįžo prie ankstesnių savo darbų.

Gali būti pavyzdžiu

Praėjus septyniems dešimtmečiams, A. Mylė Laisvės kovų įamžinimo komisijai, veikiančiai prie Mažeikių rajono savivaldybės, parodė traukinio nuvertimo vietą ir vaizdžiai nupasakojo kautynių eigą. Toje vietoje po metų buvo pastatytas paminklinis akmuo.
Pasak P. Trakinio, vietiniai pasipriešinimo sovietams židiniai didelės karinės įtakos neturėjo, tačiau parodė, kad lietuviai nebuvo linkę pasiduoti okupantams, siekė nepriklausomybės.
„Šis pirmasis pasipriešinimas okupacijai vėliau peraugo į partizaninį judėjimą antrosios sovietų okupacijos metu. Jeigu ne rezistencija, mano manymu, mus būtų surusinę – rusų kolonistai bijojo vykti į Lietuvą, nes čia, kaip sakė: „Šaudo iš kiekvieno krūmo.“ Visa tai yra pavyzdžiai nūdienai, kad ir maža tauta gali priešintis galingam agresoriui. Dabartiniam jaunimui yra iš ko pasimokyti ir imti pavyzdį“, – mintimis dalijosi Mažeikių kuopos šaulių vadas.
Nuotr. autoriaus ir iš redakcijos archyvo

2 Atsakymai į “Pasiaukojanti partizanų kova – pavyzdys jaunimui”

  1. ? parašė:

    Kiek partizanai nukove Sovietu kareiviu ir karininku? Kiek sunaikino karines technikos ? kiek nuverte nuo begiu okupantu traukiniu ?Kiek išgelbejo tautiečiu nuo tremimu?

  2. Sniečkus parašė:

    Kur yra bunkerių apart krakių mūsų apylinkėse? Nejau tik krakiuose partizanavo, Mažeikių apylinkėse?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*