„NEMANAU, KAD PAAUKOJUS, REIKĖTŲ LAUKTI PADĖKOS“Arūnas BLADŽIUS,
Tirkšlių parapijos klebonas:
– Aukojimas yra visada svarbus. Ir tų žmonių, kuriems turėtume pagelbėti, visados bus.
Šiais laikais, kada yra visuomenės susisluoksniavimas ir sociologai kalba apie viduriniosios klasės nebuvimą – žmonės yra arba labai turtingi, arba gyvena ant skurdo ribos, tai aukos ar labdaringa veikla yra mirtinai būtina. Aišku, čia irgi yra visokių niuansų: kartais žmogus, kuriam reikalinga labdara, piktnaudžiauja, nes supratimas turėtų būti iš abiejų pusių – ir dosnumas iš turtingo žmogaus pusės, ir gaunančiojo kažkokia parama, kaip atlygis už tai.
Jeigu tu neturi darbelio ir tau kažkas parūpina duonos, tu turėtum stengtis tai bendruomenei pasitarnauti, prisidėti. Kad ir gaunant socialinę pašalpą: jeigu jie yra kviečiami ateiti padirbėti į miestelį, pašluoti gatvę, yra tokių, kurie atsisako.
Dabar savivaldybėms ar seniūnijoms lyg ir yra į rankas duodamas instrumentas sumažinti arba visai panaikinti pašalpas, jei jas gaunantys ir turintys sveikatos nenori prisidėti, bet turėtų būti abipusis geranoriškas bendradarbiavimas.
Taigi, pagrindinis principas ir būtų, kad pagalba visados buvo ir bus reikalinga, ypač šiais laikais.
Nemanau, kad paaukojus, reikėtų laukti padėkos. Galima apsieiti ir kukliai, bet kad kiti matytų, jog tokie dalykai yra geri, tai reklamos kartais irgi reikia.
Per televiziją matome, kad kas nors kažkam paaukoja langelius, o paskui atveda ir parodo tą aukotoją, gal tai irgi reikalinga: tegu kiti mato, kad yra ir gerų darbų – ne tik kriminalai. Ar aukotojui rodytis, ar ne, iš tikrųjų priklauso nuo žmogaus, bet tokia laida, kuri įvardija, jog, nors ir anoniminis, nenorėjęs pasirodyti aukotojas yra, turi būti.
Tie, kurie gauna arba per kuriuos yra gaunama labdara, turėtų įvardinti, kad tokių žmonių, suprantančių situaciją, suprantančių, kad kažkam reikia suteikti pagalbą, yra ir jie turi būti žinomi.
Tiek duodančiam, tiek gaunančiam dėl to yra kažkokia nauda, tik duodančiam, aš esu įsitikinęs, iš tikrųjų yra begalinė nauda: juk su tų eilinių žmonių pagalba, o ne vienas pats jis ir susikrovė tą lobį, galimybę duoti.
Kartais gal ir vienam kam nors pavyksta pralobti – kokiam informacinių technologijų meistrui savo proto pagalba. Bet dažniausiai yra darbuotojai, kažkokia darbo jėga, tad su ja ir pasidalini: jei yra galimybė, gali jų ir neskriausti. Jeigu reikėtų apskaičiuoti procentais, kuris – duodantis ar gaunantis daugiau laimi, būtų neįmanoma. Kartais atrodo, kad žmogus, loterijoje laimėjęs milijoną, turėtų būti laimingas, bet tas milijonas jam išeina į nuostolį: žmogus praranda galvą ir taip nusigyvena. Tad kitąsyk ir pagalvoji, kad geriau gal būtų nelaimėjęs.
„DĖMESIO IR BENDRAVIMO NORISI KASDIEN…“
Birutė VAIČKIENĖ,
Mažeikių rajono vaikų našlaičių ir senelių globos namų direktorė:
– Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir jis pasirenka, kaip jam elgtis, aukoti labdaros tikslais ar ne. Be abejo, yra ir tokių, kurie aukoja nenuoširdžiai, tik norėdami pasirodyti ir pasipuikuoti prieš kitus. Aukoja demonstratyviai ir iš to darosi reklamą, tačiau yra ir tokių, kurie tai daro vardan savęs, vardan savo sielos gerovės. Daro tai tyliai, apie savo gerus darbus garsiai nekalba.
Pastebėjau, kad tokių žmonių ypač padaugėjo pastaraisiais metais. Tokie žmonės gerus darbus daro gera valia ir net prašo, kad tai nebūtų viešinama.
Kiek teko bendrauti su mūsų įstaigos svečiais, dauguma sako, kad dėl greito gyvenimo tempo daug ką pamirštame, o štai kai artėja metų pabaiga, daugelis stabteli ir pamąsto, ką padarė ir ko nepadarė per besibaigiančius metus.
Galbūt todėl būtent prieš šv. Kalėdas ir Naujuosius metus daugiau žmonių pradeda aukoti, dovanoti dovanas tiems, kuriems labiausiai reikia, daugiau dėmesio skiria vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms, vaikams našlaičiams.
Taip pat pastebėjau, kad kuo sunkiau gyvename, tuo dažniau ir nuoširdžiau pradedame rūpintis šalia esančiais ir daugiau gerumo širdyse atsiranda.
Be abejo, džiaugiamės visais, kurie užsuka į mūsų globos namus, tačiau norėtųsi, kad svečiai mus lankytų ir kitomis metų dienomis, ne tik prieš didžiąsias šventes. Ypač vyresnieji gyventojai pasigenda bendravimo. Jie bet kokiu momentu mielai pabendrautų su atėjusiais žmonėmis. Bet, žinoma, džiaugiasi ir dovanų gavę. Juk tiek seni, tiek maži mėgsta dovanas ir staigmenas.
Džiugu, kad vis dėlto jau turim tokių draugų, kurie specialiai mūsų nelanko prieš šv. Kalėdas, o ateina daug vėliau, kai šventinis šurmulys jau yra nurimęs.
Tokie vėlesni apsilankymai užpildo susidariusią tuštumą, nes prieššventiniu laikotarpiu gauname labai daug dėmesio, kuriam dingus – nebelieka nieko.
„AUKA VISADA KELERIOPAI GRĮŽTA ATGAL…“
Egidijus VALANTINAVIČIUS,
mažeikiškis, aktyvus visuomenininkas:
– Aš visada aukoju, jei matau to prasmę, nors dabar atsirado labai daug įvairiausių renginių, televizijos laidų, kur prašoma paaukoti. Aišku, niekas to neliepia daryti per prievartą, tai savotiška privilegija: jei turi ir gali, kodėl nepasidalinti, o ne sugesti visiškai?
Man pasakymas „reikia aukoti“ atrodo keistas: ką reiškia tas „reikia“? Jeigu širdyje to nebus, tai nieko ir neišeis.
Tuos dalykus reikia savyje ugdyti. Tas nuolatinis „reikia“ pavirs prievarta, jei tu neturi ko aukoti, o jei, kaip sakoma, turi dvejus marškinius, tai kodėl vienų nepaaukojus?
Dabar daug visokių organizacijų, kurios užsiima aukojimu, pagalba neturintiems, bet manau, kad tai daroma dėl kažkokios viešumos ar pasigyrimo: aukojančiam tai turėtų būti lyg paslaptis, o tie aukojantys tai tikriausiai daro visus metus.
Žmogui reikia ir tos sriubos, bet reikia ir bendravimo. Šiame vienišų žmonių pasaulyje jis tikrai reikalingas, bet vis tiek viskas daugiau atsimuša į sidabrą.
Jeigu žmogus neturi ko valgyti… kokia prasmė aukoti, jeigu tai būtų tik kaip meilė, juk žmogų reikia sušildyti ir aprengti. Ką tu bedarytum, už viską atsako sidabras: nieko nėra nemokamo. Jei ką nors ir gauni veltui, bet kažkas yra už tai sumokėjęs, kažkas dirbo…
Kaip aukoti – tyliai ar garsiai, yra kiekvieno sąžinės reikalas. Man geriau, kai duoda dešinė, kad kairė to nematytų, ir viskas vyksta tyliai, ramiai.
Nors tas aukojimo akcijas kartais reikia paviešinti: dabar, kai pasaulyje toks didelis informacijos srautas, be reklamos kažką pastebėti yra sunku, o jei žmonės nežinos, tai tų aukų ir nebus.
Bet balansas vis tiek turi būti. Kartais juokingai atrodo, kai dideli ponai prieš Kalėdas pradeda dalyvauti aukojimo akcijose, o apie juos laksto žmonės su fotoaparatais.
Kai vyksta kokios akcijos prieš Kalėdas ir tokie renginiai paviešinami, tada aukojama daugiau, bet aš tikiuosi, kad tie, kurie aukoja, tai daro visus metus.
Mūsų šeimoje žodis „auka“ nėra svetimas: pasijauti žmogumi, kai gali, kiek turi galimybių, kažkam padėti.
Padedu seseriai, kuri užsiima „Samariečių krepšiu“: tai yra Amerikoje veikianti organizacija, kuriai vaikai duoda aukas, dovanėles, o Lietuvoje visa tai išdalijama vaikų namuose ir panašiai, žodžiu, tiems, kam to reikia, kitaip sakant, vaikai aukoja vaikams.
Auka visada keleriopai grįžta atgal. Aišku, aukojame ne dėl to, kad grįžtų, bet tai yra kažkoks procesas: ką duodi, ką sėji, tą ir nupjauni.
Niekas juk nežinome, kad aukodami darome gera ir sau.
Juk gali taip atsitikti, kad tos aukos prireiks ir tau pačiam: tada ir suprasi, kas yra auka ir kodėl aukojama.
„TURĖTŲ BŪTI DAUGIAU DVASINIŲ DALYKŲ IR SUSIKAUPIMO“
Stanislava VALATKEVIČIENĖ,
Židikų seniūnė:
– Manau, kad prieššventinio laikotarpio ir Didžiojo laukimo esmė yra ne paaukota lėkštė sriubos, o bendravimas ir pabuvimas su žmonėmis. Iš tiesų šiuo laikotarpiu turėtų būti daugiau dvasinių dalykų ir susikaupimo.
Pačiai yra tekę girdėti susiėjimų metu, kai vyresnio amžiaus žmonės tarpusavyje kalba, kad jie pavalgyti daugiau ar mažiau turi ir patys, o štai bendravimo ir elementarių pokalbių pasiilgsta. Jiems labai svarbus pats pasibuvimas kartu, gal net patylėjimas greta. Tyla gali būti taip pat labai iškalbinga.
Dauguma mūsų aplankytų seniūnijos gyventojų daugiau džiaugėsi pačiu atėjimu, ne kiek atneštomis dovanomis. Jiems svarbu, kad kuo ilgiau svečiai pabūtų ir pasikalbėtų.
Gaila, bet pastaraisiais metais pats šv. Kalėdų laukimas vis labiau nublanksta. Viskas atrodo sukomercinta. Paversta perkuparduodu. Labiausiai prie to, manau, prisidėjo prekybininkai, kai nuo visų Šventųjų dienos visur jau pradeda tviskėti blizgėti. Todėl tas laukimas jau nebėra toks dvasingas, kaip būdavo anksčiau.
Iš vaikystės pamenu, kaip laukdavome šv. Kalėdų, kada galėsim pasmaguriauti mamos keptais pyragais. Dabar to jau nebėra, nes retai kas ir tokius pyragus bekepa, pyragų galima nusipirkti parduotuvėse. Tik juose jau nebėra artimo žmogaus rankų šilumos.
Gaila, kad nebepuoselėjama ir tradicija eglutes puošti per Kūčias. Dabar tai daroma labai anksti, net prieš pusantro mėnesio iki Šv. Kalėdų.
Todėl ir pasigendu to dvasinio grožio, laukimo bei susikaupimo.
„GERĄSIAS VERTYBES SKLEIDŽIAME SAVO DARBAIS“
Irmantas SUJETA,
VšĮ Mažeikių „Versli karta“ direktorius:
– Vyresniosios kartos atstovai šiandieninį jaunimą neretai linkę vertinti kaip sumaterialėjusios kultūros atstovus, tačiau galiu pasakyti, kad mūsų organizacijos nariai laikosi visai kitų vertybių. Džiaugiuosi, kad į „Verslią kartą“ įsijungia ganėtinai nemažai žmonių, siekiančių naudos ne tiek sau, kiek savo miestui bei jo žmonėms.
Pasiaukojimo, pagalbos, užuojautos vertybes skleidžiame prisidėdami prie įvairių akcijų, rengdami projektus, lankydami gyvenimo nuskriaustus žmones.
Prisidėjome ir prie gerumo akcijos „Sušildykim sielas“ organizavimo. Vieni dalyvavome muzikiniuose renginiuose, kiti lankėme vienišus senelius, teikėme pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Esame atviri bendradarbiavimui ir jeigu kažkam trūksta informacijos sklaidos, reikalinga parama ar kiti dalykai, maloniai padedame.
Gerąsias vertybes skleidžiame savo darbais ir skatiname prie to prisijungti kitus. Nors lankydami kitas organizacijas einame su dovanomis, iš jų to paties sulaukti nesitikime.
Iš susitikimų grįžtame su didžiuliu emociniu bagažu, o gera nuotaika, atsiminimai išlieka ilgam.
Tačiau vėl gi, vien emocijos mūsų valdyti negali. Reikia būti universaliems, nes norint išsilaikyti, suteikti savo nariams lygias galimybes veikti, mokytis ir bendrauti, reikalingi ir finansai.
O man pačiam maloniausia yra tada, kai žmogus džiaugiasi išmokęs, suvokęs, kažką išmėginęs. Kai pilietis ima mąstyti per mėginimą – visada pagirtina.
Dažniausiai jauniems žmonėms trūksta atsakomybės priimant kažkokį įsipareigojimą, todėl didelis įvertinimas yra, kai jie imasi iniciatyvos įgyvendinti kilusias idėjas.
Didžiausia dovana man yra žinojimas, kad vis dar yra jaunuolių, kurie nėra eiliniai vartotojai.
Manau,kad padedamas vargstanciajam neturetu girtis,tegul giriasi,jeigu to nori, tas kuriam padejo…
toks tokiems ir aukoja:)
Aukoju tik gyvūnams, nes šiems pastaruoju metu reikia labiausiai. Žmogus pats gali šsiversti ir paprašyti pagalbos. O va čia, šiame straipsnyje, nė žodžio, kad reikia ir gyvūnams. Nebeaukoju žmonėms.