Medikė Regina Petrauskienė 50 gyvenimo metų atidavė savo profesijai. Tokioje darbo biografijoje tikrai būta ne tik gražių, šiltų akimirkų, bet ir skausmingų išgyvenimų. Tačiau Regina tik kukliai šypsosi, kai gyvenimo draugas Antanas bando priminti, jo akimis žiūrint, vertus dėmesio įvykius. Ji numoja ranka – smulkmenos… O juk gyvenimas ir sudėliotas iš smulkmenų.
PASIRINKIMĄ LĖMĖ SĄLYGOS
Regina kilusi iš Alsėdžių valsčiaus (dabar – Plungės rajonas), Platakių kaimo. Ir nors tėvai buvo ūkininkai, turėjo 43 hektarus žemės, bet pokario metais auginusiems keturias dukras nebuvo labai lengva išlaikyti šeimą. Todėl 1947-aisiais Reginą, baigusią Telšiuose 5 gimnazijos klases, jie nusprendė išleisti į Klaipėdos medicinos seserų mokyklą.
Telšiuose būtų tekę mokytis dar trejus metus, gyvenimui samdyti butą, o Klaipėdoje studijos truko tik porą metų, be to, mokėjo stipendiją. Iš jos gyventi buvo nelengva, bet tėvai parėmė maistu.
1949-aisiais tėvus išvežė į Sibirą. Kartu su jais prie Baikalo ištrėmė ir jauniausiąją dukrą Justiną. Regina dar mokėsi Klaipėdoje, tad jos nesurado. Tėvas ten mirė ir buvo palaidotas Baikalo ežero saloje. Tik 1989-aisiais jo palaikai parvežti į Alsėdžius.
1949 metais Regina baigė mokyklą, įgijo medicinos sesers diplomą ir buvo paskirta į Mažeikius. Rugpjūčio 1-ąją ji pradėjo dirbti Sedos ambulatorijoje medicinos seserimi vakcinatore. Reikėjo važinėti po visas mokyklas, priklausančias Sedai ir skiepyti vaikus. Kitomis dienomis dirbo ambulatorijoje, lankydavo ligonius namuose. Tuo metu labai buvo populiarus penicilinas. Kai gydytojas jį paskirdavo, reikėdavo leisti kas tris valandas. O jeigu tokių ligonių keletas? Norint suspėti į kiekvienus namus, kaskart išsivirinti švirkštus, reikėdavo suktis greitai.
TEKO BŪTI UŽ PRIBUVĖJĄ
Po karo moterys dažniausiai gimdydavo namuose, nes daug kur nebuvo ligoninių ir gimdymo skyrių. Artimieji parveždavo akušerę, ji ir priimdavo gimdymą.
…Regina skaičiavo pirmuosius darbo mėnesius Sedos ambulatorijoje. Visiems čia dirbantiems medikams suskaičiuoti užteko vienos rankos pirštų: ambulatorijos vedėja, dantų gydytoja, akušerė, felčerė. Vieną nelemtą rytą į ambulatoriją atvažiavo vyriškis iš netolimo kaimo ir pranešė, kad jo žmona gimdo ir kad reikalinga akušerės pagalba. Tuo metu nebuvo nei jos, nei felčerės, o ambulatorijos vedėja buvo užsiėmusi savais reikalais. Nebuvo kitos išeities, kaip pas gimdyvę siųsti Reginą. Gydytoja jai paaiškino, ką ir kaip daryti, davė vaistų, kuriuos reikėjo suleisti gimdyvei, ir liepė važiuoti.
Moteris buvo per 30 metų, bet dar negimdžiusi, tad viskas vyko ne taip greitai. Regina suleido vaistus, skausmai liovėsi, praėjo beveik pusė dienos, o moteris negimdo. „Mane jau apėmė striokas (baimė). Kas toliau? Buvau mačiusi, kaip vyksta gimdymas, bet praktiškai pačiai nebuvo tekę jo priimti“, – apie patirtą išgąstį pasakoja Regina. Su gimdyvės vyru ji parvažiavo atgal į ambulatoriją, tikėdamasi, kad bus sugrįžusi akušerė. Veltui. Ir jai vėl teko grįžti pas gimdyvę.
Vakarop skausmai suintensyvėjo, Regina, išsiuntusi vyrą ieškoti akušerės, pas gimdyvę liko viena. Ji nuolat tikrino pulsą, masažavo pilvą ir išgyveno didesnį siaubą nei pati gimdyvė. Ir tik prasidėjus gimdymui, atvažiavo felčerė. Reginai lyg akmuo nusirito nuo pečių, anot jos, saulė nušvito. Viskas baigėsi laimingai, be jokių komplikacijų.
MAŽEIKIUOSE APSISTOJO ILGAM
1950 metais Seda tapo rajono centru. Čia buvo atidaryta ligoninė, kuriai reikėjo laboranto. Vyr. gydytojas išsiuntė Reginą į Vilnių, kur ji lankė klinikinius laborantų kursus. Ligoninėje kartu buvo ir ambulatorija, taigi grįžusiai iš kursų Reginai, vienintelei laborantei, tekdavo labai daug dirbti.
Jaunų specialistų Sedos ligoninėje buvo nedaug, todėl, kai buvo ruošiamasi įsigyti rentgeno aparatūrą, niekas kitas, o tik Regina ir vėl buvo siunčiama į rentgeno laborantų kursus Vilniuje. „Tada dar gyvenau viena, tad netgi džiaugiausi proga pasivažinėti, pagyventi sostinėje, praplėsti akiratį“, – sako pašnekovė.
Kol dar Sedos ligoninė neturėjo rentgeno, Regina vieną sezoną dirbo Palangos kurorto sanatorijoje moterų korpuso medicinos seserimi. Grįžusios į Sedą, merginos laukė taip pat nemažas krūvis. Apie 1955 metus, kai ligoninė pagaliau įsigijo rentgeną, teko dirbti dviem etatais: rentgeno ir klinikine laborante. Rentgeno kabinete ji dirbo kartu su gydytoja Zofija Vaitiekūniene. Ekstra atvejais ne kartą ji būdavo iš namų iškviečiama naktį, kad padarytų rentgeno nuotrauką arba atliktų laboratorinį tyrimą.
1960 metais Sedos rajoną panaikino, o 1963-aisiais Regina sutiko savo „antrąją pusę“ ir ištekėjo už Antano. Tų pačių metų rugsėjį ji persikraustė gyventi į Mažeikius. Apie septynerius metus ji buvo patronažinė medicinos seselė Vaikų konsultacijoje. Vėliau vėl teko sugrįžti prie rentgeno laborantės darbo. Poliklinikoje šviesdavo pacientų plaučius, darydavo nuotraukas. Teko dirbti su gydytoju Juozu Tolišiumi, gydytoja Barauskiene.
„Taip iki 1999-ųjų rugsėjo. Lygiai 50 metų“, – nesileisdama į prisiminimus ir nenukrypdama į šalį apibendrina Regina. Atrodo, kad visą tą pusę amžiaus jai niekas daugiau nerūpėjo, tik darbas.
MĖGO ŠOKTI IR DAINUOTI
Tačiau vartydamos senų albumų nuotraukas, pamatome Reginą ne tik ligoninės aplinkoje. Čia ji, apsirengusi sportine apranga, stovi prie palapinės, čia su žydinčia magnolija rankoje šypsosi Juodajai jūrai arba vilkinti tautiniais drabužiais koncertuoja Dainų šventėse.
Beje, tautinius šokius Regina pamėgo dar mokydamasi Klaipėdos medicinos seserų mokykloje. Saviveiklos ji neapleido ir dirbdama Sedoje. Ji šoko ne tik Sedos kultūros namų tautinių šokių kolektyve, bet ir dainavo chore, kuriam vadovavo muzikos mokytojas Aloyzas Jurgutis.
Kiekvieną vasarą būdavo organizuojami festivaliai Plateliuose, Plinkšėse, Užpiliuose, kur suvažiuodavo kolektyvai iš visos Žemaitijos. Sedos šokėjai ir choristai suspėdavo pasirodyti ne vien festivaliuose, bet būdavo aktyvūs ir respublikinių dainų švenčių dalyviai.
Anot Reginos, kol žmogus jaunas, jei tik nori, visur gali suspėti.
POILSIAVO KRYME
Pirmą kartą kelionių aistra Regina užsikrėtė 1961-ųjų vasarą, kai gydytoja Z. Vaitiekūnienė, su kuria dirbo kartu, pasiūlė atostogas praleisti Kryme. Nusipirkusios turistinį kelialapį, jos Vilniuje sėdo į traukinį ir be jokio vargo pasiekė Soči. Apsigyveno poilsio namuose Suchumi. Iš ten kartu su grupe pėsčiomis traukdavo į turistinius žygius. Pavaikščiojo po kalnus, žavėjosi srauniomis kalnų upėmis. Pasitaikė bristi per upę ir sugrįžti sušlapus iki paskutinio siūlo. Teko vaišintis šampanu, užkandant šokoladu kalnų restorane, nakvoti kalnuose pasistačius palapinę. Šie įspūdžiai išliks gyvi visą gyvenimą.
Tą vasarą jos dar aplankė Aluštą, Alupką, dar keletą Krymo kurortų. O praėjus porai metų neatsispyrė pagundai čia atvažiuoti antrą kartą. Ši kartą kažkodėl labiausiai į atmintį įstrigo Bachčisarajus su savo garsiuoju Ašarų fontanu.
Po to kurį laiką teko atsisakyti tolimų kelionių: gimė sūnus, padaugėjo rūpesčių. Vėliau kiekvieną vasarą visi trys savo automobiliu važiuodavo atostogauti į Palangą, Šventąją. Prie jų mielai prisidėdavo Reginos sesuo Justina su vyru ir sūnumi. Šeimos labai gerai sugyveno, tad atostogas leisdavo puikiai.
KELIONĖS KAIP IR LIGA – UŽKREČIA
Išeidama į pensiją, Regina gavo išeitinę kompensaciją ir už tuos pinigus nusprendė pasidovanoti turistinę kelionę į Turiną Italijoje. Pakeliui grupė trumpai susipažino su Praha, nuostabia Šveicarijos gamta. Po to – įspūdingas kelias Alpių kalnų tarpekliais, kalnų upių slėniais, kol pasiekė kelionės tikslą – Turiną. Tai buvo 2000-ieji, jubiliejiniai metai, kai Turine buvo demonstruojama šventa drobulė su Kristaus atvaizdu. Ją žmonės vėl išvys tik po 25 metų.
Kaip gyvi Reginos akyse išliko Florencijos vaizdai, Genuja, Piza, Venecija, o grįžtant į namus – ekskursija po Vieną ir šv. Mišios Šv. Stepono katedroje.
Sakoma, kad kelionės kaip liga užkrečia. Regina „susirgo“ Italija. Jau kitais metais ji kartu su kolege, taip pat pensininke Janina Klemeniene, vėl išvažiavo į Italiją. Šį kartą kelionę organizavo Krikščionių katalikių organizacija, buvo aplankyta Roma ir Vatikanas. Regina pasididžiuoja, kad Vatikane matė popiežių, Šv. Petro aikštėje prie Bazilikos stebėjo visą kardinolų įšventinimo ceremoniją. Tuo metu kardinolu buvo įšventintas ir Audrys Bačkis, su kuriuo lietuvių grupė susitiko ir kartu nusifotografavo.
GERA ŽMONA, MAMA IR ŠEIMININKĖ
Jau greit 40 metų, kai Regina savo širdies ir gyvenimo dalį atiduoda gėlininkystei ir daržininkystei. Vasarą jos kelio galas – sodas bendrijoje „Venta“. Anot vyro Antano, jai nepabosta kasmet sėti, ravėti, laistyti ir prižiūrėti kiekvieną daigelį. Jis negaili gerų žodžių, apibūdindamas Reginą kaip rūpestingą žmoną, gerą mamą, puikią šeimininkę. Jiedu visur eina kartu.
Sūnus Saulius, nors ir negydo žmonių kaip jo mama, bet vis tiek gydytojas, baigęs Veterinarijos akademiją. Jo šeimoje auga du sūnūs ir dukra. Močiutės namuose anūkai – dažni svečiai.
Daug metų Regina priklauso Mažeikių caritui. Moterų būrelyje – nemažai medikių. Prieš Kalėdas, Velykas, kitas šventes jos lanko senelius, dalija jiems labdarą. Ne dėl kokio išskaičiavimo, o tik iš geros širdies.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
