Pasijuto lyg vieni

Leonas MITKUS. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Tas išėjimas į kelią tą ankstyvą pavasario rytą daug ką stebino, daug kam kėlė nerimą ir daug kas savęs klausė, ar taip ir turi būti viskas, kas mus vienija, kas mus baugina tarp praeities, dabarties ir ateities. Iš kur atsirado ta būtinybė, iš kur iškilo tas impulsas to kelio poreikiui, neleisdamas daug kam suprasti, suvokti jo prasmės. Tikriausiai tas kelias pats pasirinko mus visus. Ta idėja gimė ne per sekundės nuolaužą, bet niekas nepagalvojo, kad ją realizuoti daugeliui galbūt prireiks ir viso gyvenimo. Ne vieną tai kvietė praeities dalis, kuri alsavo visai šalia ir driekėsi kaip laikas, į kurį buvo galima pažvelgti dar savo tėvų akimis, bet kokiame praeities taške, tegul ir netobulo gyvenimo egzistavime. Daugelis pakilome ir nebegrįžome į tą vietą, iš kurios pakilome, kurioje buvome, o tada, atrodė, tiek nedaug. Reikėjo tik visiems pasilenkti ir pakelti tą tiesą nuo žemės, ant kurios ji gulėjo tiek priespaudos metų, kad ji vėl sužėruotų visiems ir visomis spalvomis. Daugelis norėjome net atsiklaupti prieš ją, prieš tą jos pasaulį, kuriam galbūt buvome atidavę viską, bet nepadarę nieko blogo. Laiko karuselė mus kiekvieną nešė į ateitį. Nesvarbu, kokią ją tuo metu pranašavo sinoptikai, astrologai, burtininkai ar politologai.

Skubėjome į geresnį gyvenimą, ir laikas mūsų nelaukė. Jis bloškė mus lyg šapelius į nepažįstamą pasaulį. Gal jau ir buvusį, ir egzistavusį. Negalėjome pasirinkti kito likimo. Likimas ant to kelio rinkosi laiką ir mus. Ir štai tas laikas atėjo, o su juo atėjome ir mes kiekvienas, jau nebeturėdami laiko susitikti su savimi. Nebeturėdami laiko būti ištikimi, nuoseklūs. Nebeturėdami laiko tiesiai pažvelgti į savo sąžinę, paprašyti laiko atleisti, kad skubėjome, kad amžinai likome pavydūs, kad užmiršome padėkoti vienas kitam už pagalbą tuo sunkiu metu, net ir žemdirbiui, kuris šalia savo sunkiu darbu augina duoną ir mus maitina. Daugeliui prapuolė net noras pasigrožėti banguojančiais javų laukais, nors kiekvienas beveik suradome tuose laukuose savo kelius ir takelius. Bet tada ar galėjome įsivaizduoti, kad po dvidešimties metų turėsime saujelę milijonierių ir gausų būrį ubagų, didžiulį atotrūkį tarp turtingiausiųjų ir mažai uždirbančiųjų.

Demokratinėje šalyje taip juk neturėjo įvykti, kad tas atotrūkis lyg koks surūdijęs kliuvinys, lyg sena surūdijusi ir durianti vinis išlįstų šiandien, kai daugelis tapome bedarbiais, nepataisomais alkoholikais, narkomanais, psichopatais,  savižudžiais ar dar nežinau kuo. Aš šneku apie dabartinį mūsų kaimą, kai jis iškilo virš šio sukurto demokratinio pasaulio, kai jame visiems reikia šokti gyvenimo diktuojamą šokį, kai kam atrodantį šlykštų, lyg ir laukinį, kur praeitis sumaišyta su ateitim, pridėta šiek tiek vilties ir labai mažai sėkmės, pritrupinta dar ir gyvenimo druskos, bet įberta kartu ir aitriųjų paprikos miltelių, kad tas kaimo gyvenimas dar šiek tiek kvepėtų. Lietuva juk tik dar ir gyva savo kaimu. Kaime dar tebegyvena apie trečdalis šalies gyventojų, nors tie gyventojai savo grupėmis labai skirtingi. Nusenę ir ligoti, prasigėrę ar šiaip degradavę ir tik socialinių išmokų belaukiantys, bei dar galintys ir norintys ūkininkauti žmonės. Šiems žmonėms ir reikia daugiausiai padėti. Tai žmonės, dar nepardavę ir nepravalgę savo žemės, tačiau negalintys sėkmingai ūkininkauti dėl lėšų investicijoms stygiaus. Daugiausia tai smulkūs, teturintys iki dešimties hektarų žemės kaimiečiai, negalintys dalyvauti net Europos Sąjungos remiamuose projektuose. Šiuo metu kaime, neturint arklio ar traktoriaus, tai tik parduotos vasaros. Visi darbai atsiremia tuomet į privatininkus. Norint bet kokį darbą atlikti laiku, tenka samdyti. Pabrangus kurui ir technikai, dabar bet koks privatininkas už paslaugas lupa ne tik realią kainą, bet nori dar gerokai ir užsidirbti, nes nėra jokios konkurencijos ir tas kaimo žmogelis neturi jokio pasirinkimo. O ir pasamdyti kokį kaimo bedarbį ar kaimyną baisu, gresia įvairios baudos. Seimas niekaip nesugeba priimti įstatymo, kuris normalizuotų darbo santykius. Tada ir belieka tik atgautą sklypą parduoti, nuomoti arba palikti žemę dirvonuoti, laukiant geresnių laikų. Arba išvykti į užsienį uždarbiauti. Didžiulė klaida buvo staigus kolūkių išdraskymas, žemės ūkio naudmenų pavertimas nekilnojamuoju turtu su jų paveldėtojų rato išplėtimu. Žemę atgavo įvairios nusenusios tetos ir dėdės, visai negyvenantys toje žemėje ir negalvojantys tos žemės dirbti. Atgautą žemę iškart atidavė valstybei, paprašydami kompensacijos pinigais. Taip buvusi nuosava žemė tapo valstybine žeme ir pateko į žemgrobių rankas kaip pasipelnymo įrankis. Ar ne geriau būtų buvę dirbamą buvusio kolūkio žemę išdalyti toje teritorijoje gyvenusiems ir dirbusiems žmonėms, o ne atsibasčiusiems nežinia iš kokų miestų. Jie tikrai būtų tą žemelę dirbę, o buvusios kolūkio dirbtuvės galėjo tapti tą žemę dirbančių žmonių nuosavybe, įkuriant agroserviso įmonę. Būtų nesubyrėjęs kaimas, būtų palikę visi dirbantys žmonės, nebūtų likę bedarbių, būtų išsaugotos darbo vietos. Dabar žemdirbys įstumtas ir paliktas gūdžiame mažų pajamų ir didelių išlaidų miške. Kaip šiandien jam įkvėpti tą gyvastį kaime, paskatinti savo vaikus, jaunimą likti tėvų žemėje. Deja, beveik niekas nieko nedaro. Tarp daugybės įstaigų ir įstaigėlių nėra jokios koordinacijos žemdirbių klausimu, ir smulkūs ūkiai palikti vienui vieni. Jaunieji nemoka net plūgo patys tinkamai susireguliuoti. O gražiai ir greitai suarti laukus – kiekvieno rūpestingo ūkininko siekis. Aria jie savo dirvas ir bėdoja, kad mažas derlius.

Dažnas, eidamas ar važiuodamas pro jį, tikrai pagalvoja, kad šitas kaimo žmogus tikrai dar nepažino daug ko. Nepažino net ir pats savęs. Nepažino ir laisvosios rinkos, kuri jį pasuko ne nugalėti skurdą, o įtvirtinti galbūt kažką machinacijos, šantažo, bankų grobstytojų, prievartautojų, reketininkų, spekuliantų  pavidalu. Atsipeikėkime, juk tai mūsų lemties smūgiai. Dėl savęs ir galbūt dėl Lietuvos mes kiekvienas norime nulipdyti savo gyvenimą iš savo paties kūno, kuo mažiau prišiukšlindami kitiems po kojų, kad tas gyvenimas nebūtų lyg nesusipratimas, bėgimas tolyn nuo savęs, negalint ir kitiems pasakyti: aš ten jau buvau. Bet juk nuo savęs visam laikui nepabėgsi. Demokratija duris atvėrė lygiai visiems: ir turtingai gyvenančiam, ir smulkiajam, ir vargšui. Bet štai, smulkieji, ieškodami teisybės, pasijuto vieni.

Leonas MITKUS

One Reply to “Pasijuto lyg vieni”

  1. nuo zagres parašė:

    Geras straipsnis.Gerai,kad dar yra protingu ir blaiviai mastanciu zmoniu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto