Paskutinis Lietuvos žemaitis – svajotojas ir idealistas

Iš Konstantino Bružo „Vizijų“ skaitymo Šarnelėje... Nuotrauka iš asmeninio archyvo

(Pradžia Nr. 99. Pabaiga)

Pirmosios vizijos

V. Raštikis jau tada nebuvo stiprios sveikatos, bet 1995 metais stojosi keturios vizijos. Tų pirmų keturių statymas, vietų parinkimas buvo pats sėkmingiausias. Labai įsiminė. Buvom grupelė pagrindinių lydėtojų: mudu su Konstantinu, Vladislovas Raštikis, Sedos parapijos klebonas Saulius Katkus, Sedos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Orinta Adomavičiutė.
Būrelis padaugėdavo prisidėjus lietuvių kalbos mokytojai Stasei Petkienei, baigiamųjų klasių mokinei Rasai Remenytei, poetiškos sielos Mažeikių rajono laikraščio „Santarvė“ fotografui Jonui Strazdauskui. Yra dalyvavęs ne mažiau poetiškas ŽNP direktorius Vidmantas Bezaras (jo išėjimą iš parko į aukštesnę valdininko kėdę Konstantinas laikė netektimi ir nelaime), Sedos meras Vilius Dambrauskas, kraštotyrininkas ir istorikas Paulius Šverebas.
Akmenys buvo sunkūs ir visada reikėjo vyriškų rankų. Be to, reikėjo ir mašinos. Pagrindinis vežėjas buvo Sedos klebonas S. Katkus.
Konstantinas iki sutartos statymo dienos suderindavo su žemės savininkais pastatymo vietą, pasirūpindavo ąžuoliuku, nes prie kiekvienos vizijos turėjo išaugti ąžuolas. Medžiui ir akmeniui Konstantinas jautė išskirtinę pagarbą ir meilę. Pasisamdęs mašiną važiuodavo ąžuoliukų laistyti.
Pirmoji vizija – Šarnelės mokyklos vietoje, kur Poetas pradėjo mokslus eiti. Antroji –  Šarnelės jaunimo mėgstama vieta ant Šarnelės piliakalnio. Čia Vytauto šokta, dainuota, iš čia broliai kariuomenėn lydėti. Trečioji – prie Mileikos ežero, kur mėgdavo susirinkti didelė Mačernių šeima. Ketvirtoji – prie sodybos.
Kiekvieną pastačius buvo skaitoma atitinkama vizija. Koks laimingas, švytintis, tiesus ir išdidus tuo metu stovėdavo Konstantinas. Stengėsi stovėti arčiau skaitančiojo, nes skundėsi neprigirdįs.
Kai ketvirtoji buvo pastatyta prie sodybos, atvažiavę jos aplankyti du kartus nusiminėm: akmens plokštė buvo apteršta vištų, vakarykščiai padėta raudona rožė vištų apkasta žemėm, ir skaitydami tekstą savo akim netikėjom – visi išvardinti, tik nėra senolės. Atvežiau Vladislovą su visais įrankiais – iškalė vietoje.

Nakties akmuo ir eilėraščiai

Labiausiai išliko atmintyje septintosios vizijos statymas. Konstantinas iš anksto buvo numatęs vietą ant žvyrynėlio kalnelio iš laukų pusės priešais kapą. Buvo taręsis su Poeto seserimi Valerija. Atnešus akmenį, radom kapą betvarkančią Valeriją, kuri ne juokais įsiuto ir pasipriešino akmeninės vizijos padėjimui netoli kapo: „Iškasiu ir išsivešiu į Kalvarijos kapines, jei akmenis dėliosit“…
Nenorėdamas konflikto, Konstantinas nurodė akmenį pastatyti atokiau, bet vieta, visi jautėm, ne ta. Kai padėję akmenį tylėdami sulipom į klebono mašiną, Konstantiną pralinksmino Sedos klebono pasiūlymas: atvažiuokim naktį ir perkelkim akmenį kur reikia. Negalėjo atsidžiaugti ir patikėti. Tik juokėsi ir juokėsi. Kaip tarėm, taip padarėm.
Vasaros vakarai prasideda tiesiog naktį, nes vis šviesu ir šviesu. Orinta Adomavičiutė, Paulius Šverebas ir mudu su Konstantinu išvažiavom nuo Bružų namų jau visai sutemus. Klebonas privairavo prie pat žvyrynėlio kalnelio, kur Poeto kapas, kur dieną palikom akmenį. Apšvietė tą vietą.
Šį kartą akmenį nešėm visi. Kiek panešus reikia padėti, nes visiškai tamsu. Nubėga į mašiną, kiek pavažiuoja, ir vėl nušviečia kelią. Taip nutempėm apie visą kalnelį ir pastatėm akmenį iš kitos pusės. Ir ąžuoliuką, rodos, tą pačią naktį pasodinom. Toks gerumas visus užliejo, kad dar ilgai stovėjom.
Orinta vis skaitė Mačernį ir kitų poetų mintinai mokėtas eiles. Taip aiškiai švietė mėnulis. Konstantinas negalėjo atsitokėti iš laimės, kad mes tai padarėm. Išdidus ir laimingas žvelgė į dangaus skliautą klausydamas eilių.

Ant kalno

Įsiminė ir penktos vizijos statymas. Akmenį reikėjo užnešti ant kalno, kur kadaise Vytautas buvo įsitaisęs gandralizdį. Kalnas, kai sunkiai neši, gana aukštas, bet Konstantinas atkaklus – neškit ir viskas. Užnešė.
Stovim ant kalno, o aplink ištisai miškas. Visiems aišku, kad negerai. Vyrai nuplukę ir Konstantinas nekaip jaučiasi. Nieko nepadarysi – reikia atgal nešti. Nunešę toliau vežėm ir padėjom pamiškėje. „Šoperiavo“ tada Jonas Strazdauskas ir akmenį nešė.
Kai sodinom Mačernio sodą, labai lijo. Konstantinas dalyvavo nuo pradžios iki galo. Kai baigėm, tuometinis Plungės meras Aleksandras Lukas skaitė mintinai Mačernį. Stovim po didžiosiom eglėm, čiurkšlėm veidu bėga vanduo. Visiems ramu.
Poeto brolis Aloyzas visus pakvietė į trobą prie pabaigtuvių stalo. Ant stalo buvo ir butelis vyno „sušilimui“.
Konstantinas nepriekaištavo vyno paragavusiems, bet pats jo nelietė. Niekada nemačiau Konstantino taurelės kilnojant, manau jį visišku abstinentu buvus.

Post Scriptum

Išėjus Konstantinui Bružui, mes netekom ne tik didelio kraštotyros darbininko, bet netekom ir paskutinio Lietuvos žemaičio svajotojo ir idealisto. Sakau paskutinio, nes taip girdėjau Jį apie save sakant ir aš su tuo sutinku.
Kalvariškiai, gal net patys to nejausdami ir nepripažindami, yra nušviesti Konstantino šviesos. Tai, ką jis padarė, ką saugojo, kuo rūpinosi, kaip Paukščių takas – ir nežinantiems bus atrandamas.

Pasakojo Genoveita GRICIENĖ