Paskutinis Lietuvos žemaitis – svajotojas ir idealistas

Išėjus Konstantinui Bružui, mes netekom ne tik didelio kraštotyros darbininko, bet ir paskutinio Lietuvos žemaičio – svajotojo ir idealisto, – tvirtina jį pažinojusieji.

Šiais metais rugpjūčio 30 dieną kraštotyrininkui Konstantinui Bružui sukanka 100 metų (jis mirė 2005-aisiais).
Tai buvo kraštotyrininkas-filosofas. Įdomi asmenybė, pats savo Žemaičių Kalvarijoje tikrų tikriausias kraštotyrinis eksponatas. Savo žaliojoje trobelėje visas kambarių sienas buvo nukabinęs įrėmintom nuotraukom žymių žmonių, kurie pas jį lankėsi.
Garbingiausia vieta buvo skirta Česlovui Kudabai. Kaip pats sakė, savo gyvenime jis turėjo „devynias mūzas“, kurių pirmoji – dailininkė Gražina Didelytė, o devintoji – pedagogė Genoveita Gricienė.
Ši sediškė mūsų priedui ir pateikė prisiminimus apie pažintį su Konstantinu Bružu bei drauge nuveiktus darbus.

Dvasios aristokratas,  dvasios milžinas

Aš niekaip neatsimenu, kaip ir kada į mano gyvenimą atėjo Konstantinas  Bružas. Tikriausiai pirmą kartą jį sutikau vienoje Žemaičių akademijos konferencijoje – gal Varniuose, kai buvo steigiama pati Akademija.
Jis visada sėdėdavo gale, kur nors pačiame kampe, kad niekam nelįstų į akis, nes vengė viešai kalbėti ar kaip kitaip reikštis. Bet visada buvo laimingas jam rodomu dėmesiu, jo darbų įvertinimu, reiškiama jam pagarba.
Būdamas dvasios aristokratas ir didelis inteligentas, niekada nekalbėjo garsiai ir nereikalavo sau dėmesio. Niekada nebuvo puošeiva, bet iki amžiaus galo labai gražiai atrodė ir išlaikė tiesų stotą. Jo beretė tik iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti bet kaip užsimesta, o iš tikrųjų ji taip specialiai bravūriškai buvo perkreipta ir be galo prie jo derėjo…
Iš Konstantino gavau daugiau negu buvau verta. Į daugybę jo vertybių, jo tiesų aš tiesiog įtikėjau ir perėmiau. Gal ir anksčiau jos manyje buvo, tik aš nežinojau. Mane stebino jo meilė visiems, kas aplinkui. Jis mokėjo taip neapsakomai lengvai prisiliesti prie daiktų ir žmonių. Tai darė kažkaip nežemiškai subtiliai, kad daug ką tai erzino ar stebino.
Žemiškuose reikaluose naivus ir pažeidžiamas, viduje – dvasios milžinas. Praaugęs savo laiką, būdamas šalia iš tikrųjų visada buvo ir toli – ant kalno. Nuo to savo kalno matė daug daugiau. Ir skaudėjo daugiau dėl to, kas Žemaičių Kalvarijos ir pasaulio erdvėje negailestingai naikinama. Jis bandė stabdyti laiką fiksuodamas, kaupdamas, dalindamasis.

Kodėl moterys turi dėvėti sijoną

Pasaulis kinta, bet keičiantis lyg ir grįžtam atgal – gal pasižiūrėti ar daug pasikeitėm.
Aš priėmiau Konstantino teiginį – moteris turi dėvėti sijoną. Moterys tapo agresyvesnės, grubios ir fiziškai stiprios, nes kelnės duoda daugiau tam galimybių. Vyrai dėl to silpnėja. Išorė kažkuria prasme nulemia vidų. Tikiu, kad moterys vėl vaikščios sijonuotos.
Jis labai gražiai mokėjo pasišaipyti iš vyriškai apsirengusių moterų, vadindamas jas leitenantais ar generolais. Aš nesišaipau. Tik mokyklos mergaičių, važiuojant į Šarnelę skaityti V. Mačernio vizijų, prašau užsivilkti sijoną. Jei kuri nepaklauso, „rūstaus“ veido nerodau. Jos valia tai priimti kaip tiesą, valia nepriimti.
Pasišaipydavo ir iš berniukų, laikančių rankas kišenėse…

Straipsnis, kuris privertė nurausti ir prabusti

Plačiau noriu papasakoti apie Vytauto Mačernio vizijas. Daugybę  Konstantino mąstymų galima būtų taip pat vadinti vizijomis.
Kiekvieną kartą pas jį atvažiavus išgirsdavau vis naujų, arba tas pačias jau praplėstas, kitaip interpretuotas. Kai kurias jis ir įgyvendino savo žmonos Julijonos padedamas. Tai mediniai stulpai iš tremties negrįžusiems, tai akmenys prie sodybos, kur turėtų stovėti paminklas V. Mačerniui, akmenys sodyboje, medinės lentos su tekstais Žemaičių Kalvarijoje.
Konstantinas daugybę kartų buvo kalbėjęs apie 7-ių Mačernio vizijų įprasminimą Šarnelėje, pastatant 7 akmenis vietose, kurios Poetui buvo svarbios. Jis daug kam apie tai kalbėjo ir rašė, bet talkininkų neatsirado.
Kai „Žemaičių žemėje“ perskaičiau apie išdalintas pastatyti vizijas, pajutau gėdą už mūsų kurtumą ir aklumą. Septynis akmenis jis padalino: vieną Lietuvos mokytojams, kitą miškininkams, kitą žemdirbiams… Tas straipsnis man pasirodė kaip nevilties šauksmas, ir supratau, kad negaliu leisti Jam likti vienam su savo vizija. Dabar tai pavadintume projektu. Konstantinas nebūtų leidęs tokio naujadaro, nes juk sveiku protu galvojant, projektas yra daug siauresnė sąvoka.
Jis suvokė, jog niekada nesurinks tiek pinigų, kad galėtų pastatyti septyniose vietose septynis akmenis su iškaltu vizijos stulpeliu. Pinigus bandė rinkti, bet aukojamos sumos buvo labai menkos. Kai po ilgo pasikalbėjimo apie vietų parinkimą, akmenų dydį ir tekstą suvedėm rezultatus, pasirodė, kad mudu visai neturim supratimo, kiek tai gali kainuoti. Buvom labai entuziastingai nusiteikę, laimingi – jau esam dviese.
Pasiūliau organizuoti pasitarimą kompetentingų žmonių, kurie galėtų „žodį paversti kūnu“. Negaliu šiandien išvardinti visų pavardžių. Tikrai žinau, kad nutarėm pakviesti skulptorių iš Mažeikių Z. Steponavičių, architektus iš Telšių ir kažką iš Plungės. Žodžiu, iš visų Telšių apskrities rajonų.

Kaip žodį paversti kūnu?

Susirinkimo dieną paveikslų kambaryje, kaip vadina Julijona, ant didelio apvalaus stalo buvo pamerkta gėlių, atnešta papildomai kėdžių. Susirinko, rodos, daugiau negu tikėjomės. Julijona kaip paprastai posėdžio klausėsi pravėrusi duris į virtuvę ir atsmaukusi nuo ausies skarelę. Net kambario oras įkaito nuo karštų diskusijų. Kuo diskusijos ėjo karštyn, tuo mudu su Konstantinu liūdnyn: be reikalo visos tos kalbos. Kai tik kalba užeidavo apie pinigus, sviro rankos, nes sumos buvo ne mūsų nosiai – ne viena dešimtis tūkstančių. Kai lyg ir apsisprendėm kas ir kaip darys, tyliai paklausiau pretendento: gal norit vežtis paskaityti Mačernį. Tas su pasipiktinimu atrėžė: kam man skaityti – bus užsakymas ir padarysiu.
Išsiskirstėm sušilę, raudonais veidais. Raudona sėdėjo ir Julijona, taip nė karto ir neįėjusi, nė žodžio netarusi. Nedaug savo įpratimu tepasakė ir Konstantinas, bet jautėmės nelinksmai. Po susirinkimo nelikau, nes buvau pavėžinta iki Sedos į Mažeikius važiuojančio skulptoriaus.
Su Konstantinu buvom ne iš tų, kurie nuleidžia rankas patyrę pirmą nesėkmę. Vėl, dabar tik dviese, ilgai diskutavom, kaip tai padaryti neturint pinigų. Konstantinas kaip visada buvo nusiteikęs aukoti savo pensiją. Neklausiau kokio ji dydžio, nes ir taip buvo aišku, kad daryti turim iš nieko.
Nežinau, kuris pirmas prisiminėm, kad Sedoje gyvena akmenkalys Vladislovas Raštikis. Jis ir antkapinį paminklą Poetui yra kalęs. Tas tikrai brangiai neims. Žinojau ir buvau mačiusi, kad po Sedoje vykusio skulptorių plenero yra likę įvairaus dydžio akmenų nuolaužų. Sutarėm, kad Konstantinas atvažiuos į Sedą ir kartu eisim pas Vladislovą Raštikį.
Išsiskyrėm prašviesėjusiais veidais ir kuo puikiausiai nusiteikę. Julijona mums mielai pritarė.

Imamės darbo…

Neilgai trukus Konstantinas atvažiavo į Sedą ir atėjo į mokyklą. Apie Jo svečiavimąsi (gana dažną) reikėtų atskirai kelis žodžius pasakyti.
Konstantiną buvo įsidėmėję daug mokyklos darbuotojų ir stengėsi kiek įmanydami mūsų netrukdyti. Jis mėgdavo papietauti, atsigerti arbatos, neskubėdamas pasižmonėti. Tiek ateidamas, tiek išeidamas mėgo pakalbinti ką sutikęs. Visada buvo labai mandagus ir pagarbus kiekvienam. Mokinius visada vadino gimnazistais. Visada turėjo tą patį rudą maišelį, kuriame visada buvo koks nors naujai jo ranka parašytas tekstas. Visada džiaugiausi jo mokėjimu rašyti trumpais sakiniais, dažnai net po žodį. Švariai, nuvalytai nuo to, kas ir taip aišku, nereikšminga. Ir braižas jo buvo ypač gražus, tiesiog meniškai kiekviena raidė padėta.
Kai savo idėją išdėstėm Vladislovui, tas priėmė mūsų reikalą kaip savą ir iš karto buvo aišku – pastatysim. Nebus jos tokios didelės, nebus ten viso vizijų stulpelio, nebus pastatytos, o bus  paguldytos….
Dar kitą dieną, jau manęs netrukdydami, jie važiavo į Tiškus, ten prie kolūkio mechaninių dirbtuvių irgi buvo akmenų likę. Pasisamdę traktorių akmenis suvežė pas Vladislovą Raštikį.
Mūsų pasitarimai kuriam laikui persikėlė pas akmenkalį. Sėdėdavom jo dirbtuvėlėse, šneka visada buvo neskubri, bet prasminga. „Išslinguodavom“ į Šarnelę, „apeidavom“ Mačernių ūkį. Pasirodo, kad pas Vladislovą buvo suėję Mačernių ūkio vekseliai. Nepamenu, ar juos Konstantinas pasiėmė, ar liko pas Vladislovą.
(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto