Patirtys – ir optimistiškos, ir graudžios

Šeštadienį minima liūdna sukaktis – sukanka dveji metai nuo karo Ukrainoje pradžios.
Dėl karinės Rusijos invazijos į Ukrainą iš šios šalies pabėgo milijonai žmonių. Dalis jų prieglobstį rado ir pas mus – Mažeikių rajone.
„Santarvės“ pašnekovai tikino: nors per laiką iš karo siaubiamos šalies pabėgusių žmonių patirtas šokas šiek tiek priblėso, nors jie ir kimbasi į gyvenimą čia, Lietuvoje, dalis jų, būdami ne savo tėvynėje, jaučiasi lyg medžiai nukirstomis šaknimis.

Šiuo metu dirba devyni gydytojai

Regioninėje Mažeikių ligoninėje šiuo metu dirba 8 ukrainiečiai ir 1 baltarusis gydytojas. Pastarasis iš Baltarusijos pasitraukė dėl galimo persekiojimo.

Ligoninėje dirbančių užsieniečių gydytojų specializacijos – chirurgija, akušerija-ginekologija, anesteziologija-reanimatologija, neurologija, vidaus ligos.
Dalis medikų Mažeikiuose dirba jau seniau, nuo pirmųjų karo Ukrainoje metų, bet yra ir atvykusių 2023 rudenį.
Ligoninės direktorius Sigitas Kaktys „Santarvei“ sakė, kad visi šie gydytojai sėkmingai naudojasi elektronine darbo sistema, kantriai mokosi lietuvių kalbos, o pacientams yra draugiški, empatiški. Skundų dėl jų darbo iš pacientų nėra buvę.

„Būna, pacientai išsako pageidavimą, kad gydytojai labiau kalbėtų lietuviškai. Bet ne visi žmonės vienodai geba mokytis naujos kalbos. Vieniems tai pavyksta geriau ir greičiau, kitiems sunkiau“, – pastebėjo „Santarvės“ pašnekovas.
Šiuo metu ukrainiečiai medikai nesikreipia dėl galimybės dirbti Regioninėje Mažeikių ligoninėje. Bet ir ligoninės administracija jų neieško, nes nori visiškai integruoti tuos, kurie čia jau dirba.

Integruoti ir integruotis nėra paprasta

Integracija nėra toks paprastas procesas, kaip gali atrodyti stebintiesiems iš šalies. Norint, kad užsienietis pritaptų prie vietinių, išmoktų kalbą ir dirbtų taip, kaip čia dirbama, įgytų namus ir įleistų šaknis, reikia laiko, pastangų ir nepaprastai daug darbo.
Tad gydytojų integracijos pavyzdžių, situacijų Mažeikiuose, kaip, turbūt, ir kituose šalies miestuose, per tuos dvejus metus buvo įvairių.

Pavyzdžiui, viena atvykusi gydytoja prašė ir gavo Mažeikių rajono savivaldybės paramą būstui įsigyti ir jį jau įsigijo. Dalis gydytojų būstą nuomojasi, treti dar mąsto kreiptis paramos.
Gydytojas ortopedas-traumatologas, metus padirbėjęs Regioninėje Mažeikių ligoninėje, su šeima nutarė grįžti į tėvynę, į Khersono miestą. Bet šiuo metu dėl karo jam Khersone dirbti nėra galimybių. Ir, kiek žino S. Kaktys, gydytojas dėl savo sprendimo išvykti iš Mažeikių šiek tiek gailisi.

Yra gydytojų, kurie jau laikė lietuvių kalbos egzaminą, ir yra tokių, kuriems jos mokytis sekasi sunkiau.
„Karas. Sulaužyti žmonių likimai, nutraukti gyvenimai, sugriuvę santykiai, nutrūkę socialiniai ryšiai – tokios Ukrainos žmonių netektys. Bet gydytojai psichologine prasme tvirti, jie save realizuoja. O mūsų sprendimas priimti dirbti ukrainiečius gydytojus, bandymas juos integruoti į lietuvišką medicinos sistemą, manau, labai geras – tai yra pagalba ir patiems gydytojams, ir Ukrainai. Kaip ne kaip, šie žmonės turi sąsajų su savo šalimi, giminėmis, draugais“, – mintimis dalijosi „Santarvės“ pašnekovas.

Entuziazmo likę mažiau

Netrukus po to, kai 2022 metų vasario 24 d. Ukrainoje prasidėjo karas ir į Mažeikių rajoną atvyko pirmieji karo pabėgėliai, Viekšniuose susidarė viena didžiausių visame rajone ukrainiečių bendruomenių.
Daug jų apsigyveno buvusiame Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriaus bendrabutyje.

Anksčiau pastatas priklausė Turto bankui, jau keli mėnesiai jį yra perėmusi Mažeikių rajono savivaldybė.
Savivaldybės tarybos nario, viekšniškio mokytojo Pauliaus Aurylos skaičiavimu, Viekšniuose šiuo metu gyvena apie 40–50 ukrainiečių, gimnaziją lanko daugiau nei 20 šios tautybės ir įvairaus amžiaus vaikų. Bendrabutyje daugiausia gyvena moterys su vaikais, vyresnio amžiaus žmonės ir dvi ar trys daugiavaikės šeimos.

Daugelis darbingo amžiaus žmonių, atvykusių iš Ukrainos, dirba, jie nesibodi, nevengia ir paprasto, sunkaus fizinio darbo.

„Iš mūsų, vietinių, pusės, palyginus su tuo, kas ir kaip buvo prieš dvejus metus, dabar, man regis, jaučiamas pasyvumas. Taip yra, nes žmogui nuolat ko nors prašyti tampa gėda. Jis susitaiko: kaip bus, taip bus gerai. O mes gal pavargome, gal aptingome vis kažką siūlyti. Kita vertus, sunku pasakyti, gal savęs ir nereikia plaktis, gal tai ir yra integracija: iš pradžių suteikei žmogui pačią būtiniausią pagalbą, o toliau palieki ramybėje, leidi pačiam kapanotis“, – mintimis su „Santarve“ pasidalijo viekšniškis.

Vaikystė ir jaunystė labiau padeda pritapti

P. Auryla pastebėjo: vienaip į situaciją žvelgia ir ją vertina suaugę ir vyresnio amžiaus ukrainiečiai, kiek kitaip – vaikai ir jaunimas.

„Vyresniems žmonėms gyvenimas Lietuvoje, Viekšniuose, yra tiesiog išgyvenimas, saugumas. Jie patys sako: „Čia mes jaučiamės niekas, bet ir Ukrainoje jau esame niekas – namų nebėra, niekas nelaukia.“ Būna, žmogus parodo savanorių, kurie nuvažiuoja į Ukrainą, nufilmuotą vaizdo medžiagą. Rodo nusiaubtą gatvę, subombarduotą, sudegusį namą ir sako, kad čia jo laiptinė… Žmonės pagal kokį nors akcentą – medį, kioskelį, fabriką – atpažįsta savo buvusius namus ir suvokia, kad grįžti nebėra kur“, – skaudžias karo pabėgėlių patirtis perteikė „Santarvės“ pašnekovas.

Nors gyvenimas bendrabutyje, naudojimasis bendra virtuve, bendru dušu, į kurį einama pagal grafiką, nėra lengvas ir komfortiškas, kai kurie ukrainiečiai baiminasi, kad vieną gražią dieną Savivaldybės administracijos darbuotojų bus išprašyti lauk.
„Vaikams lengviau. Mokykloje matau, kad jie pakankamai gerai jaučiasi, yra linkę bendrauti, turi draugų, kalba ir net rašo lietuviškai. Vaikams ir jaunimui, man regis, pritapti, prigyti kitoje šalyje, kitoje aplinkoje yra paprasčiau. Juolab kad ir suaugusieji stengiasi apsaugoti juos nuo sunkumų“, – pastebėjo pašnekovas.

Pamokų šiuo metu neveda, bet ketina tęsti

Ilgametė pedagogė, aktyvi Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos „Carito“ veiklų dalyvė Danutė Komovienė yra sukaupusi nemažai patirties mokydama ukrainiečius (tarp jų – ir į Mažeikius gyventi bei dirbti atvykusius gydytojus) lietuvių kalbos.

Pirmieji ukrainiečiai, kuriuos mažeikiškė pradėjo mokyti, į Mažeikius iš Donbaso srities Ukrainoje atvyko 2015-aisiais. O šiek tiek vėliau mokytoja kiekvieną trečiadienį važiuodavo į vadinamojoje ETG gyvenvietėje įsikūrusią įmonę, kurioje dirbo būrelis ukrainiečių vyrų.
Prieš porą metų, kai Regioninėje Mažeikių ligoninėje darbą pradėjo pirmieji ukrainiečiai gydytojai, Danutė lietuvių kalbos mokė ir juos. Šiuo metu dėl asmeninių priežasčių pamokų neveda, bet kovo mėnesį turi planų tęsti tai, kas pradėta.

Vieniems lengviau, kitiems sudėtingiau

„Santarvės“ pašnekovė pastebėjo: slavams išmokti lietuvių kalbą yra sudėtinga. Bet tai, žinoma, priklauso ir nuo žmogaus gebėjimo mokytis kalbų, ir nuo motyvacijos.
D. Komovienės teigimu, būna, kad tie, kam mokytis sekasi sunkiau, nusivilia, „graužia“ save dėl to, kad nesiseka.

„Kai matau, kad mokiniui nesiseka, ir suprantu, jog tuoj iš viso kris motyvacija ir noras mokytis, pateikiu kokią nors žaidybinę užduotį. Kad ir, pavyzdžiui, nupiešti žmogų, o paskui lietuviškai įvardyti jo kūno dalis…. Gal padeda patirtis, kurią įgijau dirbdama su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Žinau, kad vaizdas padeda lengviau įsiminti žodžius“, – apie suaugusių užsieniečių mokymą pasakojo D. Komovienė.
Mažeikiškė pastebėjo: paprasčiau mokytis tiems, kas turi mokyklinio amžiaus vaikų. Vaikai ir jaunimas patys greičiau išmoksta naujų kalbų ir namie padeda mokytis, praktikuotis suaugusiesiems.

„Slavams yra sudėtingas lietuviškų veiksmažodžių asmenavimas. Aišku, jiems labai įdomiai skamba ir atrodo lietuviški priebalsiai ž, č, š, ė. Kartais jie jų neatpažįsta. Labai didelis pliusas, kad ukrainiečiai pažįsta lotyniškas arba angliškas raides“, – kalbėjo pedagogė.

Įvairūs žmonės, įvairūs ir požiūriai

Savanoriaudama „Carite“ D. Komovienė sutiko, pažino ir daugiau į Mažeikius atvykusių ukrainiečių, ne tik medikų.

Ji bendrauja su Mažeikiuose įsikūrusia Nelija – labai patriotiška ir Lietuvai už pagalbą dėkinga moterimi, kurios žentas šiuo metu kariauja. Susitinka ir su kita ukrainiete, iš labiau rusiškos Ukrainos dalies, Lisičansko. Jos nusiteikimas ir mąstymas – prorusiškas. Kai ukrainietė ima kalbėti „Kam tas NATO, kam ta Europos Sąjunga?“, Danutė klausia: „Juk pati dabar toje Europos Sąjungoje ir gyveni. Ar blogai?“

„Visokių žmonių yra, kaip ir pas mus. Yra nuoširdžiai dėkingų, yra ir labai reiklių žmonių, kurie norėtų, kad pensijas, paramą valstybė jiems mokėtų tokias pat, kaip ir lietuviams. Yra tokių, kurie keikia Lietuvos valdžią – panašiai kaip ir kai kurie lietuviai. Tada klausiu: o tai ar jūs pažįstat tą valdžią, kad taip keikiate?
Būna, pasakoja: „Jau kai nuėjau į tą instituciją, jau kai pakėliau skandalą…“ Tada irgi „nuelektrinu“ klausdama, kodėl ir prieš ką čia tą skandalą kėlė, juk daugumos institucijų, tarnybų darbuotojai stengiasi pagelbėti, atsakyti į pateiktus klausimus. Žodžiu, kartais tenka ir paauklėti. Bet skirtumai tarp žmonių, jų įsitikinimų, mąstymo yra pastebimi“, – apibendrino mažeikiškė.

Rajone – daugiau nei septyni šimtai

Migracijos departamento Telšių skyriaus duomenimis, nuo 2022 m. vasario 24 iki 2024 vasario 22 d. Lietuvoje buvo registruota daugiau nei 84 tūkst. ukrainiečių karo pabėgėlių. Departamento Telšių skyriuje – 1 317.

Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus specialistų „Santarvei“ pateiktais duomenimis, 2023 m. gruodžio 31 d. Mažeikių rajone buvo registruota 713 žmonių, atvykusių iš kariaujančios Ukrainos. Iš jų – 258 vaikai nuo 0 iki 17 metų.

Skyriaus specialistė Simona Klemenienė „Santarvei“ sakė, kad dabar situacija yra nusistovėjusi: jei į rajoną ir atvyksta vienas kitas nuo karo bėgantis žmogus, jis apsistoja pas jau anksčiau čia prieglobstį radusius ir įsikūrusius giminaičius.
Savo reikalus, dokumentus dėl finansinės paramos – pašalpų ir išmokų – atvykusieji tvarkosi lygiai taip pat kaip ir Lietuvos piliečiai. Anksčiau teiktos paramos iš „Maisto banko“, būsto nuomos kompensacijų ukrainiečiams nebėra numatyta.