Paulius Jurkus. Ne tiek pamąstymai, kiek realūs faktai

2024 m. balandžio 26 d. „Santarvės“ Nr. 31 buvo publikuotas mano straipsnis apie rašytoją, dailininką, meno ir teatro kritiką, redaktorių Paulių Jurkų, kuris mums labiau yra žinomas kaip geriausias poeto Vytauto Mačernio draugas, tarpukario metų Sedos vidurinės mokyklos pažangiausias mokinys.
Pasirodžius šiam laikraščiui, sulaukiau skambučių ir klausimų.

Vieniems buvo įdomu, kaip atrodo šio iškilaus išeivijos lietuvio amžinojo poilsio vieta, nes minėjau, kad jo palaidojimas yra nepažymėtas. Kiti norėjo sužinoti, kurioje Žemaičių Kalvarijos kapinių vietoje jis yra palaidotas. Treti apgailestavo, kad pateikiau labai mažai informacijos apie P. Jurkaus tėvus.

KAIP SURASTI P. JURKAUS KAPĄ

P. Jurkaus kapą, esantį Žemaičių Kalvarijos senosiose kapinėse, lengviausia yra surasti pagal Kryžiaus kelio stočių koplyčias.

Ant kapinių kalno yra dvi koplyčios. Viena yra medinė, vadinasi „Pas Pilotą“, o antra – mūrinė – „Rotušėje“. Pagal numeraciją, tai yra devintoji ir vienuoliktoji stotys.

Nuo miestelio pirmasis takas, kylantis į kapinių kalną, ir eina pro „Rotušės“ koplyčią. Juo kildami, kairėje pusėje pamatysime paminklą „Senoliai“, skirtą Sondeckiams, kurių anūkas Saulius buvo pasaulinio lygio dirigentas. Paminklą padarė skulptorius Bernardas Bučas.

Praėjus stotį „Pas Pilotą“ (tik iš nugarinės pusės), nedaug nutolus nuo jos, reikėtų pradėti ieškoti neišraiškingo cementinio paminklo su Kristaus galvos, apjuostos erškėčių vainiku, reljefu.

Ant aliuminio lentelės yra nulietas užrašas: „Povilas ir Ona Jurkai / ir jų šeima“.
Galima į kalną kilti ir antru taku, tiesiai prie devintosios stoties. Tada įkalnėje, dešinėje pusėje, išvysime „Laiminančio Kristaus“ skulptūrą, kurią taip pat sukūrė B. Bučas. Ji skirta Dargių šeimai.
Beje, kurdamas šį paminklą, skulptorius kartu su būsima žmona, garsia poete Salomėja Nėrimi apie porą savaičių gyveno Sedoje.

Pasiekę devintąją koplyčią, sukame kitos link – „Rotušėje“. Kiek paėję, antroje eilėje, iš nugarinės paminklo pusės, atsidursime prie Jurkų kapavietės.
Tiesa, Žemaičių Kalvarijoje dar galima išvysti bepūvantį ir perstatytą Jurkų namą. Jis yra už senųjų kapinių, Barstyčių g. 6. Netoli jo, ties tryliktąja Kryžiaus kelio stotimi „Jėzus sutinka šventąją Veroniką“, yra ir poeto V. Mačernio žūties vieta.

NEAIŠKUMAI DĖL MOTINOS AMŽIAUS

Virginija Paplauskienė yra rašiusi, kad P. Jurkaus mama Ona Kinčiūtė buvo kilusi iš Mosėdžio parapijos, o tarp Sedos tarpukario metų vidurinės mokyklos dokumentų esu radęs 1929 m. rugpjūčio 16 d. Sedos valsčiaus valdybos Onai Jurkienei išrašytą pažymą, kurios ji prašė dėl sūnaus Pauliaus atleidimo nuo mokesčio už mokslą (valstybė nuo mokesčio atleisdavo apie 10–15 proc. pažangiausių mokinių).
Pažymoje nurodyta, kad ji esanti 66 metų amžiaus našlė, gyvenanti nepasiturinčiai (valdo 3 ha žemės) ir turinti du sūnus – Danielių 23 metų amžiaus, ir Povilą (Paulius vėliau savo slaviškos vardo formos nepripažino ir vartojo tik lotyniškąją) – 12 metų.

Be to, Žemaičių muziejuje „Alka“ mačiau jos mirties liudijimą, kuriame nurodytas O. Jurkienės tėvo vardas. Ji buvo Leono dukra. Šį vardą mini ir V. Paplauskienė.
Išeitų, kad O. Jurkienė gimė 1863 m. Vis dėlto nusprendžiau duomenis pasitikslinti pagal tų metų Mosėdžio parapijos krikšto metrikų knygas, nes įtarimų kėlė gimdyvės amžius.

Pagal pažymą išeitų, kad Pauliaus moteris susilaukė būdama 54 metų. Be to, neatitiko ir šio sūnaus gimimo metai, nes, pagal minėtą pažymą, jis turėtų būti gimęs 1917 m.
Kituose dokumentuose Pauliaus gimimo data nurodoma 1916 m. liepos 29 d. Krikšto metrikos išrašas, pateiktas stojant į Sedos vidurinę, patvirtina šią datą.

Įdomu, kad Ona buvo beraštė, todėl už ją, kad gavo pažymą, pasirašė M. Jurkienė.

PADĖJO VĖLESNIŲ KRIKŠTŲ REGISTRACIJOS KNYGA

Suprantama, kad Onos krikšto metrikos įrašą norėjau pradėti tikrinti nuo 1863 m. Padėtį palengvino tai, kad šiuos metus apimančios Mosėdžio parapijos knygos Lietuvos valstybės istorijos archyve nėra, todėl žvilgsnis nukrypo į 1876–1889 m. laikotarpį.

Rezultatai nenuvylė, nes tarp kitų parapijoje gyvenusių Kinčių pavyko rasti ir Leono dukrą Oną.
1876 m. spalio 24 d. (visos datos nurodytos senu stiliumi) gimė ir tą pačią dieną buvo pakrikštyta naujagimė vardu Ona, kurios tėvai buvo valstiečiai Leonas ir Petronėlė (kilusi iš Stanių) Kinčiai, gyvenę Tauzų kaime, Mosėdžio parapijoje. Onos krikšto tėvai buvo Juozapas Stanius su Ona Jazbutaite. Gal ir vaikui suteiktas krikštamotės vardas? Tai būdinga tiems laikams.

Gerai, kad neapsiribojau tik šia metrika, o šovė mintis patikrinti, ar gausioje šeimoje užaugo būsimo rašytojo mama. Pervertus minėtą krikštų registracijos knygą, pavyko surasti dar ne vieną vaiką, gimusį L. ir P. Kinčių šeimoje. Kadangi būti krikšto tėvais dažniausiai buvo kviečiami giminaičiai arba kaimynai, tai manau, kad juos taip pat yra tikslinga įvardyti.

1877 m. spalio 25 d. buvo pakrikštytas Konstantinas, gimęs prieš vieną dieną. Jo krikšto tėvai buvo Kazimieras Donėla ir Ona Stasevičiūtė. 1879 m. lapkričio 19 d. gimė ir tą pačią dieną buvo pakrikštyta Barbora. Krikštatėviai buvo Antanas Parutis (?) ir Mykolo Budrikio žmona Ona. Nurodyta, kad Barbora 1901 m. liepos 8 d. ištekėjo už Mykolo Blauzdžio. 1881 m. rugpjūčio 30 d. gimė ir buvo pakrikštytas Mykolas. Jo krikšto tėvai buvo Mykolas Budrikis su Anastazija Kinčiūte. 1883 m. sausio 15 d. sutuoktiniai L. ir P. Kinčiai susilaukė dukros Onos. Ją kitą dieną pakrikštijo Jaronimas Kinčius su Ona Mažonaite.
Įdomu, kad šeima gyvena ne Tauzų, bet Ubraškių (?) kaime. 1885 m. sausio 28 d. gimė Jokimas Kinčius ir kitą dieną buvo pakrikštytas Kazimiero Rapalio ir Antano Butos žmonos Marijonos. Šeima tuo metu gyvena jau Udraliuose.

1887 m. kovo 15 d. gimė mergaitė ir tą pačią dieną ją pakrikštijo Domicėle Barbora. Krikšto tėvais buvo Juozapas Kubilas ir Domicėlė Mažonaitė. Tėvai tuo metu gyveno Pavliškės (?) kaime.

PAULIŲ PAGIMDĖ BŪDAMA 33-EJŲ

Matome, kad per trylikos metų laikotarpį Kinčių šeima susilaukė septynių atžalų. L. ir P. Kinčiai vaikų galėjo turėti ir daugiau. Juolab kad nėra nė vieno vaiko, pakrikštyto tėvų vardais, kas buvo būdinga XIX amžiuje. Naujagimiai krikštyti kuo greičiau, nes, jei mirtų, juos būtų galima laidoti parapijinėse kapinėse.
Pateikti faktai rodo, kad šeima turėjo būti gausi. Be to, ji keturis kartus keitė gyvenamąją vietą, todėl tikriausiai neturėjo savo ūkio ir buvo neturtinga.

Kadangi dvi mergaitės pakrikštytos Onos vardu, tai rodytų, kad pirmoji iš jų jau buvo mirusi. Tais laikais buvo stengiamasi kitam naujagimiui perduoti mirusiojo vaiko vardą, nes buvo tikima, kad taip turės danguje dar vieną savo užtarėją, kadangi vaikas yra nenuodėmingas.
Antrosios Onos vardui, kaip ir pirmosios, įtakos galėjo turėti krikštamotės, nes abi buvo Onos. Išeitų, kad būsimo rašytojo mama O. Kinčiūtė (Jurkienė) gimė 1883 m. Paulių ji pagimdė būdama 33-ejų metų amžiaus.

VALSTIEČIAI IŠ KOLONIJOS KAIMO

V. Paplauskienė rašė, kad Pauliaus tėvas gimė Sedos parapijoje. Be to, žinojau, kad vienas iš mano vaikystės laikų geriausių Sedos vidurinės mokyklos krepšininkų, o po studijų ir Mažeikių – Algis Jurkus renka medžiagą apie savo giminę.

Supratau, kad jo paieškas gali palengvinti Vida Kanapkienė, buvusi Kretingos muziejaus direktorė, kilusi iš Dūmaičių, kurios sesuo yra ištekėjusi už A. Jurkaus.
Kraštietės padedamas greitai susisiekiau su buvusiu krepšininku. Sportininkas nustebino ne tik geru lokalinės istorijos išmanymu, bet ir giliais savo giminės tyrimais.
Juose turėjo užfiksavęs ir 1873 m. Sedos parapijoje gimusį Povilą Jurkų. Jo tėvas buvo Steponas, o mama – Marijona Sabaliauskaitė.

Žinant gimimo metus, nesunku buvo Sedos parapijos 1868–1875 m. krikšto knygoje surasti ir jo suskaitmenintą įrašą. Jame nurodyta, kad kūdikį, gimusį sausio 25-ąją, tą pačią dieną pakrikštijo Sedos parapijos vikaras Vasilkevičius. Tėvai priklausė valstiečių luomui ir gyveno Kolonijos kaime. Krikšto tėvai buvo Pranas Labžentas ir Juozapo Karečkos žmona Domicėlė.

Ne kartą rašyta, kad po 1863–1864 m. sukilimo pralaimėjimo Sedos dvarininko Vladimiro Gadono, kuris buvo Telšių apskrities maištininkų vadas, dvaras buvo nacionalizuotas ir išdalytas. Naujai suformuotas kaimas buvo pavadintas Kolonija. Ją ilgą laiką dar priminė į vietovę vedusi gatvė, kuri sovietmečiu buvo pakeista į Pionierių. Dabar ši gatvė vadinasi V. Gadono vardu.

Tiesa, vėliau Kolonijos gatvė buvo pratęsta ir už vadinamo senojo Tirkšlių, o vėliau Mažeikių kelio (dabar – Dariaus ir Girėno g.). Naujoji Kolonijos gatvės atkarpa dabar vadinasi Žvejų.
Abejonių kėlė, ar kaimas negali būti Kalnijų, o ne Kolonijos. Kam tik daviau pabandyti šifruoti pavadinimą, visi jį perskaitė kaip Kolonijos.

DOKUMENTŲ NELIKĘ

Susisiekęs su Žemaičių Kalvarijos klebonu Modestu Ramanausku, norėjau per Povilo Jurkaus mirimo metriką pasitikslinti jo tėvo vardą.

Žinant faktą, kad rašytojo tėvas ir kiti jo palikuonys mirė per Pirmąjį pasaulinį karą nuo šiltinės, paieškos turėtų gana tikslias chronologines ribas.

Deja, to laikotarpio dokumentų parapijos archyve nėra. Dar lieka viltis, kad šios Mirties registracijos metrikų knygos gali būti saugomos kurioje nors Vilniaus bibliotekoje ar Lietuvos valstybės istorijos archyve. Todėl dabar nėra visiškai aišku, ar 1873 m. gimęs Povilas Jurkus tikrai yra Pauliaus tėvas.
Mirimų registracijos knyga atskleistų ir tai, kurie P. ir O. Jurkų palikuonys tada mirė. Jų vardai patvirtintų ar paneigtų spėjimą, kad raidės, išlietos cementiniame antkapyje, yra jų santrumpos.

KOKIA DVIEJŲ JURKŲ GIMINYSTĖ?

Į Jurkų giminę vertą gilintis ir dėl kito fakto, nes mokslininkams dar yra neaiškus Pauliaus ir Juozo giminystės ryšys, o gal jų visai nesieja bendras kraujas.

Būsimas kalbininkas, „Lietuvių kalbos žodyno“ sekretorius, tremtinys Juozas Jurkus buvo ne tik geriausias Pauliaus ir Vytauto Mačernio draugas, bet ir kritikas.
Draugai skaitydavo savo eiles, o Juozas jas vertindavo. Jis pirmas yra pasakęs: „Pauliau, tave Vytautas jau praspjovė.“ Neva tada Paulius savo eilėraščius demonstratyviai įmetęs į krosnį.

Tik vėliau paaiškėjo, kad jis dar turėjo jų antrus egzempliorius.
Ilgainiui P. Jurkus suprato, kad jam su Vytautu nėra ko lygintis. Gyvendamas JAV, gal net per kritiškai save vertindavo. Paulius sakydavo, kad, palyginus su Vytautu, jis esąs nulis.

PAŽANGOS FENOMENAS

Vaikai savo talentus paveldi iš savo tėvų, senelių ar dar tolesnių giminaičių, todėl tų ryšių atskleidimas yra svarbus. Gyvenimo patirtys tik turtina arba naikina asmenybę.

Pasakojama, kad poeto V. Mačernio mama senatvėje mėgo apdainuoti vietinius pijokėlius.
Įdomus faktas, kad O. Jurkienė, būdama beraštė, visomis išgalėmis stengėsi jauniausią atžalą leisti į mokslą. Neaišku, kiek prie Pauliaus išmokslinimo prisidėjo brolis Danielius.
Iš būsimo rašytojo Sedos laikų dienoraščio suprantame, kad brolis jam buvo svarbus, nes Paulius džiaugiasi, per Velykas su juo kartu apžiūrėjęs Žemaičių Kalvarijoje pavasarinį Varduvos potvynį. Kitą kartą juo piktinasi, esą jie su mama gyvena pusbadžiu, o brolis nusipirkęs sau motociklą…

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė yra nusistebėjusi, iš kur tie beraščiai ir tamsūs mūsų žmonės, neskaitę knygų, nematę parodų, negirdėję koncertų, naikinami karo, maro, turėjo tiek tvirtybės ir išminties kabintis į gyvenimą bei į šviesą stumti savo vaikus.

VIETOJ APIBENDRINIMO

Mūsų menkas prisilietimas prie P. Jurkaus biografinių faktų rodo, kad prie šių tvirtų ir išmintingų žmonių galima priskirti ir jo mamą.
Be to, matome, koks sudėtingas procesas yra lasioti istorinius duomenis, nes daug dokumentų sunaikinti, kiti yra netikslūs, treti – gal net sąmoningai klaidinantys.
Gal dėl viso to mūsų ryšiai su praeitimi, su savaisiais yra tokie netvirti ir trūkinėjantys?

Povilas Šverebas
istorikas