Pelenų diena – ramybės ir susikaupimo metas

Pelenų dieną bažnyčiose šventinami pelenai, likę sudeginus praėjusių metų verbas. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Trečiadienis po Užgavėnių vadinamas Pelenų diena arba Pelenija. Nuo šios dienos prasideda gavėnios periodas, trunkantis iki pat Velykų. Pelenų dieną, kaip ir Užgavėnių, daug įvairių tradicinių papročių, tik kiek Užgavėnės buvo triukšmingos, tiek Pelenų dieną laikomasi tylos ir ramybės.


Šeimininkėms – poilsis

Pelenų dieną laikomasi „juodo“ pasninko, todėl moterys užsivirina vandens, išplauna visus puodus, indus, šaukštus, nušveičia stalus, kad niekur nei taukų, nei pieno lašelio neliktų. 
„Tą dieną nedirbdavo jokių didelių darbų, tik smulkius būtinos ruošos darbus“, – pasakojo muziejininkė Raimonda Ramanauskienė.
Sakoma, kad šiuo periodu negalima valgyti mėsos, o tik tai, kas nuo Užgavėnių tarp dantų liko, todėl šeimininkėms nereikėjo rūpintis valgiu: išvirdavo kruopų, prie jų paduodavo kanapių aliejaus.
Kadangi per Užgavėnes išvaroma žiema, ši diena laikoma ir pirmąja pavasario diena.
Šią dieną patariama gerai išsimiegoti – keltis ne anksčiau kaip su šviesa. Tik einantys į bažnyčią keldavosi anksčiau.


Primena laikinumo tiesą

Pelenų dieną bažnyčiose šventinami pelenai, likę sudeginus praėjusių metų verbas. Pelenai barstomi žmonėms ant galvų primenant krikščionišką žmogaus laikinumo tiesą: „Iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“. 
„Grįždami iš pamaldų, pelenų tikintieji parnešdavo ir namo – jais pabarstydavo ir namiškių galvas“, – pasakojo R. Ramanauskienė.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse nešdavo pelenų į sodą ir pildavo ant vyšnių, kad duotų geresnį derlių, kad vanduo būtų skaidrus, pelenų pildavo į šulinį.
„Pelenija, – rašė J. Tumas-Vaižgantas, – nuobodžiausia visų metų diena. Bažnyčioje pelenai ir priminimai, jog visi, dulkėmis būdami, neužilgo vėl dulkėmis pavirsią; namie – vėl pelenai, nes bažnyčioje buvę vyresnieji ir namo parsiveža pelenų tai skepetaitėje, tai skaros kertelėje, ir visus namie likusius dievobaimingai apibarsto“.


Atvilkdavo kaladę

Kai kur pasirodydavo apsirėdęs senis su pelenų terbele, kuris vaikščiodavo po kaimus ir barstydavo pelenus. Jis buvo vadinamas Pelenium, Papelčium.
Po sočių Užgavėnių valgių būta papročio Pelenų dieną aplankyti kaimynus ir juos „gydyti“. Tokie persirengėliai gydytojai atsinešdavo netikrų vaistų, diagnozuodavo ligas.
Pelenų dieną rytą anksčiau atsikėlusieji per kiemus vilkdavo trinką – storą malką, pagalį ar rąstgalį.
Užnerdavo ant jų virvę ar pantį, įvilkdavo į trobą ir sakydavo: „Kaladę atvilkau“. Jei rytą pirmas atėjusysis kaladės neatvelka, – galima tikėtis nelaimės.
„Vilkėjas ateidavo ne šiaip sau: kad sunkų rąstgalį išvilktų lauk, šeimininkai jį turėdavo kuo nors pavaišinti“, – sakė R. Ramanauskienė.
Gavėnios laikotarpiu nebuvo leidžiama linksmintis: dainuoti, rengti šokių, vestuvių, kitų iškilmių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto