Kas kelerius metus organizuojama Mažeikių meno ir amatų šventė sutraukia gausų būrį kalvių. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Kalvystė – vienas seniausių amatų Lietuvoje. Tačiau bėgant laikui kalvystė keičiasi. Lygiai taip pat kaip ir kiti amatai.
Mintimis apie tuos pokyčius, mokslo bei žinių svarbą šiuolaikiniams kalviams, apie visuomenės požiūrį į šiandieninę kryždirbystę su „Santarvės“ skaitytojais pasidalijo kalvis Virgilijus Mikuckis.
Kalvystės istorija trumpai
Yra žinoma, kad 2–4 amžiuje Lietuvos teritorijos gyventojai naudojo gana daug peilių, kirvių, dalgių, pjautuvų ir kitokių dirbinių iš geležies. Dalį šių įrankių tuometinė žmonių bendruomenė naudodavo buityje, dalį – gamyboje. Panašius dirbinius, naudodami įvairias kalimo technikas bei technologijas, lietuviai nukaldavo ir vėlesniais laikotarpiais.
Steigiantis miestams, daugėjo amatininkų, o tarp jų – ir kalvių. Miestų gyventojų bei prekeivių poreikiai tapo ir didesni, ir įvairesni, o taikydamiesi prie šių poreikių, kalviai ėmė specializuotis ir tam tikrose srityse.
Jeigu miestuose šis amatas plėtojosi ir augo sparčiai, kaimuose šis vystymasis vyko lėčiau. To lėtumo viena iš priežasčių tokia, kad geležies kaimuose naudota mažiau ir, kur buvo įmanoma, žmonės stengėsi ją pakeisti kitokiomis medžiagomis.
Paskui Lietuvoje kalvystė išgyveno sudėtingus, savotiško nuosmukio laikus. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kalvystė atgimė.
Nieko nebuvo, bet visko norėjo
Mažeikiškis V. Mikuckis skaičiuoja, kad jau apie 30 metų jis yra kalvis.
Pašnekovas prisimena: sovietmečiu visi žmonės buvo „biedni“, o prasidėjus pirmajai privatizacijos bangai, dauguma skubėjo pirkti garažų. Nusipirkę ne vienas skubėjo pas kalvius prašyti, kad jie nukaltų vadinamuosius zovieskus. Paprasti netiko, reikėjo kalviškų.
„Juokaudavau, kad jei vagys norės iš garažo išvaryti tą jūsų „moskvičių“, tai ir išvarys – zovieskai, nepriklausomai nuo to, ar bus paprasti, ar kalviški, tikrai neapsaugos“ , – šypsojosi pašnekovas.
Taip visuomenė bandė demonstruoti tam tikrą socialinį statusą. Pašnekovas prisiminė, kad ir paprasčiausių varžtų nebuvo kur įsigyti, juos reikėjo nukalti.
„Tai ta kalvystė taip ir suklestėjo, kad žmonės visko norėjo, o nieko nebuvo. Dabar yra pasiūlos perteklius ir kalvystė yra tapusi prabangos reikalu. Dirbinį reikia padaryti ne naudoti buityje, o tam ir taip, kad jį įsigijęs ar gavęs dovanų žmogus kažką pajaustų“, – paaiškino pašnekovas.
Senoviškų prietarų nesilaiko
O ar šiuolaikiniai kalviai turi tam tikrų su jų amatu susijusių prietarų, tikėjimų? Gal tai ir yra kažkoks savotiškas ryšys su kalvystės pirmtakais?
Pasak V. Mikuckio, senovės žmonių tikėjimai, kad prieš kažką pradedant dirbti reikia pasižiūrėti, kokios krypties vėjas pučia ar kaip saulė šviečia, šiandien nebėra aktualūs.
Vis tik pašnekovas sako, kad, kaip ir kituose darbuose, taip ir kalvystėje yra bendražmogiškų patyrimų, kuriais, jei norisi – tikėk, nesinori – netikėk.
Pavyzdžiui, jei atėjęs į kalvę iš pat pirmo smūgio nusidaužei nagus, tai nieko gero nežada – geriau jau imtis kokių nors kitokių veiklų. O jų šiuolaikinėje kalvystėje netrūksta – tai ir būsimųjų darbų planavimas, eskizų piešimas, bendravimas su užsakovais ir panašiai.
Jaučia pagarbą įrankiams
Šiuolaikinę kalvystę gretindamas su praeitimi, „Santarvės“ pašnekovas pateikė ir kitą pavyzdį.
Seniau mechaninėse dirbtuvėse būdavo ir kalvės. Į jas pas kalvį kartais susirinkdavo kompanionų. Būdavo, kad vienas kitas atsisėsdavo ant stalo, trečias – ant priekalo.
„Anksčiau gal ir nebuvo skirtumo, kas kur atsisės. Dabar, kai esi meistras, amatininkas, tai nė minties nėra, kad galėtum ant priekalo atsisėsti. Ugnis, žaizdras, priekalas, kūjis – šiems įrankiams jaučiama didžiulė pagarba, nes būtent jie padeda kalviui įgyvendinti visus kūrybinius sumanymus. Be to, dalį šių įrankių kalviai sau pasidaro patys. O toks daiktas, kurį darei pats sau, kurį dirbamas liejai prakaitą, yra brangus“, – apie tai, kad tokio požiūrio bei pagarbos amatininkus, meistrus išmoko pats gyvenimas, pasakojo V. Mikuckis.
Patraukė kryždirbystė
Kalvis, tautodailininkas, restauratorius V. Mikuckis sako, kad nuo sovietinės praeities nepabėgsi – ji buvo, žmonės išgyveno tą laikotarpį, kai vienas asmuo būdavo kelių sričių specialistas. Pašnekovas juokavo: anksčiau būdavo atvejų, kai vienas ir tas pats asmuo prireikus galėjo ir dantis, ir automobilį sutaisyti.
„Dabar atėjo toks metas, kai, kaip sako patarlė: devyni amatai, o dešimtas – badas. Žodžiu, viską bedarydamas nieko iki galo nepadarysi. Tai gal geriau pasirinkti tam tikrą sritį ir joje dirbti, į ją gilintis. Taip pat ir kalvystėje. Jei seniau būdavo, kad kalvis – tai kalvis, tai dabar kalviai stengiasi specializuotis vienoje ar kitoje konkrečioje srityje“, – pastebėjo pašnekovas.
Jį patį yra labiausiai yra „užkabinusi“ kryždirbystė ir į kraštutinumus kalvis sako nepuldinėjantis. Ir jei turi pasirinkimą, ką konkrečiu metu kalti – kryžių ar kokį kitą dirbinį, pasirenka kryžių.
Kryždirbystė yra tokia sritis, kurioje turint žinių per įvairius simbolius galima žiūrovui labai daug pasakyti, galima įdėti stiprų emocinį užtaisą. Su sąlyga, kad tas žiūrovas simbolius supranta arba bent jau turi noro į juos pasigilinti.
Būna ir „pusiau kalvių“
Pasak pašnekovo, į klausimą apie tai, ką žmonės gali vadinti tikru, rimtu kalviu, kokie darbai yra meniški, kalviški, kiekvienas turi atsakyti pats sau.
„Iš tiesų dabar yra daug norinčių joti ant to kalvystės „arkliuko“. Būna, kad skelbimuose parašo: gaminame pusiau kalviškas tvoras. Ką reiškia pusiau kalviškos tvoros, jei yra pusiau nukaltos, pusiau suvirintos? Ir bendrai – argi žmogus gali būti pusiau kalvis?“ – samprotavo V. Mikuckis.
Jis supranta, kad ne specialistui nepaprasta suprasti, nusistatyti tą ribą tarp to, kas kalviška, o kas ne, kas kuria meniškus dirbinius, o kas kičą.
Nepaprasta visuomenei suprasti ir vienetinių rankų darbo kūrinių vertę, esmę bei prasmę.
Tuo įsitikinti galima apsilankius bet kurio miesto, miestelio ar kaimelio kapinėse. Ten dominuoja masinės gamybos, išdailinti paminklai.
„Masė yra masė… Ne paslaptis: jei vienas lietuvis pasistatė trobą, tai ir kitas norės panašios. Taip ir su kapinių mažąja architektūra. Kartą užsukau į Mosėdžio kapines pasidairyti. Galvojau sau: Mosėdis – akmenys, čia jau bus kažkas įdomesnio. Eidamas pagrindiniu taku suskaičiavau 15 vienodų paminklų“, – apie lietuvių jaučiamą baimę kitokiems, įdomesniems, originalesniems daiktams kalbėjo tautodailininkas.
Mokslas niekam nepakenkė
Pokalbis su V. Mikuckiu pasisuka apie mokslą. Meninio metalo apdirbimo specialybę Telšiuose įgijęs pašnekovas įsitikinęs, kad be mokslo nieko nebūna.
Bet daug priklauso ir nuo to, kokių ambicijų kalvyste besidomintis žmogus turi, kokią kartelę amatininkas sau yra išsikėlęs. Jei amatininkas visą gyvenimą dirba kokias pakabėles, tai gal jam tų mokslų ir nereikia. Įsigijai įrankių ir pirmyn.
„Tačiau jei nori suprasti, ką darai, jei nori gilintis į savo amatą, vien įrankių neužteks. Reikia turėti istorijos, meno istorijos žinių, išmanyti technologijas. Šiais laikais daugelyje specialybių egzistuoja toks dalykas kaip mokymasis visą gyvenimą. Ne išimtis ir kalvystė“, – paaiškino pašnekovas.
Beje, jis sako, kad tarp kalvių ypatingų paslapčių, susijusių su dirbinių gamybos technologijomis, nėra. O jei kas ir bando tam tikrų žinių pasilaikyti sau, atkakliausieji kalviai vienaip ar kitaip tą sužino – pamato, išsiaiškina arba dirbdami, galbūt suklysdami, pasiekia rezultatą. O jo siekdami ir patiria, kaip daryti, kad tas rezultatas būtų geras.
Mažeikiškiai išsiskiria entuziazmu
V. Mikuckis yra vienas iš kas kelerius metus vykstančios Mažeikių kalvystės meno ir amatų šventės organizatorių. Jis sako, kad visoje Lietuvoje gyvena ir dirba daug kalvių. Mažeikių rajonas iš kitų šalies rajonų išsiskiria ne tiek kalvių gausa, kiek jų entuziazmu savąjį amatą demonstruoti, jį pristatyti visuomenei.
„Viskas turbūt prasidėjo nuo Algirdo Stankaus ir jo sūnų entuziazmo skatinti bendraminčių – kalvių ir jų amatui prijaučiančių žmonių bendravimą. Pirmąsias kalvystės šventes jie surengė savo kalvės kieme. Paskui per laiką šventė užaugo. Kai prie organizavimo prisidėjo Mažeikių kultūros centro kolektyvas, kalviams nuo pečių nukrito organizaciniai rūpesčiai, atsirado laiko pamąstyti, ką su į Mažeikius atvykstančiais kalviais galima įdomaus, gražaus sukurti“, – pasakojo pašnekovas.
