Praėjusį šeštadienį Lietuvos šaulių sąjunga, Povilo Plechavičiaus šaulių 6-oji rinktinė (vadas Kazimiras Čiuplinskas), Žemaitijos šaulių 8-oji rinktinė (vadas Julius Svirušis) ir Kauno generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjus surengė žygį Plechavičiaus keliais.
Į Plechavičių gimtinę – Bukončius, prie paminklinio akmens generolui atminti, susirinko du šimtai žygeivių. Juos pasveikino Lietuvos šaulių sąjungos vadas Linas Idzelis, kadetų licėjaus direktorius Ričardas Žilaitis.
Pagrindiniai žygeiviai – šauliai ir šauliukai, vyriausiam žygio dalyviui – jau per 80 metų, jauniausiam – tik aštuoneri. Daugelis jų atlaikė 25 kilometrų žygį, kuris baigėsi Sedoje, prie pulkininko Aleksandro Plechavičiaus malūno.
SEDOJE, ŠALIA ŠAULIŠKOS KOŠĖS GAMINTOJŲ…
Kol visi žygeiviai ėjo per lietų ir vėją, mišku ir laukais, Sedoje, prie malūno, Šiaulių apsaugos šaulių kuopos keturių žmonių komanda pastatė palapinę ir įrangą košei virti.
Šaulių komandai ruošiantis sutikti alkanus žygeivius, išnaudojome progą pasikalbėti ir daugiau sužinoti apie šios pilietiškos iniciatyvos dalyvius.
Vytautas JANKAUSKAS,
kuopos vadas:
– Turiu tris pavaldinius: virtuvės šefė Simona Baltutienė, Donatas Mikalonis atsako už virtuvės įrangą ir ugnį, Indrė Pakalnevičienė – pagalbinė dešinioji ranka.
Visi esam Generolo P. Plechavičiaus 6-osios rinktinės šauliai. Etatiniai darbuotojai.
Dabar ir visada lauko sąlygomis veikė lauko virtuvė. Buvo verdama ir košė. Kariškiai ją vadina kareiviška, o mes – šauliška koše. Skirtumas – tik dėl pavadinimo ir virtuvės šefo sumanumo.
Aukcione rinktinė nusipirko gerą, didelę, vokišką lauko virtuvės įrangą. Turime ir nedidelę švedų dovanotą virtuvę. Košę verdame rinktinės vado nurodymu. Darbas ir linksmas, ir atsakingas, svarbu, kad visų mūsų mėgstamas. Košė gali būti iš grikių, žirnių, perlinių ar kitokių kruopų. Šiandien virsime trijų grūdų.
Mano hobis – virtuvė. Košę verdame ne tik šaulių renginiuose, bet ir seniūnijų šventėse, virėm ir autistų organizuotoje šventėje. Esu atsargos kapitonas, kariškis, nuo 1991 – šaulys, nuo 2012 – etatinis apsaugos šaulių kuopos vadas. Kai košės neverdam, saugom karinius objektus. Kiekvieną dieną vaikštom su ginklu. Turim kovinį parengimą. Mes rimtai ruošiamės Tėvynės apsaugai ir tai vykdom kasdieniniame darbe.
Arūnas VAIŠVILA,
laukiantis iš žygio grįžtančios dukters:
– Esu kelmiškis, mūsų dukra Austėja, baigusi aštuonias klases Kelmėje, išvažiavo mokytis į Kauno generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjų. Nesigailime išleidę. Mergaitė fiziškai sveika, stipri, judri. Kelmėje baigė Muzikos mokyklą, dramos studiją, lankė šokių būrelius, sportavo. Nors netoli licėjaus gyvena jos teta, Austėja apsigyveno licėjaus bendrabutyje. Jai patinka disciplinuota tvarka. Mes, tėvai, pritariame jos pasirinkimui. Ir neatrodo, kad ji ten vargsta ar kenčia. Visada grįžta linksma, pilna įspūdžių.
Reikia nupirkti šaulio uniformą (ji yra ir mokyklinė), tinkamą avalynę, kuprinę… Tai kainuoja tris ar keturis šimtus eurų. Dėl vaiko negaila. Išgalim. Žinome, kad ji saugi, kad ten tvarka kaip kariuomenėje. Visur nuveda, parveda. Dabar jau Austėja pati veda…
TRASOS NUGALĖTOJAI – VIEKŠNIŠKIAI
Pirmieji 25 km trasą įveikė viekšniškiai: Augustas Rupeikis (Plechavičiaus keliu eina antrą kartą), Arnas Giniotis, Dominykas Vilimas ir Erlandas Žilinskas.
– Esame labai patenkinti, kad aplenkėm licėjaus kadetus ir visus kitus! Norėjom parodyti, kad Viekšniai – jėga! Esame patriotai ir jaučiame tautišką pareigą. Žinom, kas tas generolas Plechavičius, ir gerbiam jo atminimą.
Sušlapome iki paskutinio siūlo, bet nuovargio nejaučiame. Ir šalta nėra. Šveičiame košę ir garuojam! Smagu gyventi Viekšniuose. Ir žemaitiškai kalbam, ir kaimiečiais nesijaučiam…
Ukrainietė Jana Koželupenko, kuri mokosi Mažeikių Kalnėnų progimnazijoje, ir Ugnė Venckevičiutė iš Šiaulių Dainų progimnazijos žygiavo drauge.
Ugnė VENCKEVIČIUTĖ
kalba už abi:
– Įveikėme tik 15 kilometrų. Mudvi kartu ėjome, todėl kartu mus parvežė, kartu ir košę valgome. Man batai labai nutrynė kojas. Nebegalėjau toliau eiti, nes ėmė skaudėti.
Anksčiau su Jana nebuvome pažįstamos. Ji beveik nemoka lietuviškai, o aš – mažai rusiškai.
Mano močiutė gyvena Tyruliuose, tai aš žinau apie generolą Plechavičių. Man įdomu močiutės klausytis. Labai norėjau pati praeiti Plechavičiaus keliu. Kadangi mudvi parvežė, tai ir sušlapome mažiau.
Nors ir neįveikiau trasos, bet esu savimi patenkinta – kad ir 15 kilometrų tokiu blogu oru praėjusi. Nesušalau, nepavargau, jaučiuosi gerai. Smagu bendram būryje.
Galvoju, kad prisijungsiu prie Plechavičiaus kelio žygio ir kitais metais. Gal net į šaulių organizaciją stosiu.
ŽYGIS – NEPRIVALOMAS DALYKAS
Austėja VAIŠVILAITĖ,
įveikusi visą Plechavičiaus kelio trasą:
– Nepavargau, tik permirkau. Nors šaltas lietus ir vėjas, bet nesušalau. Esu atsivežusi sausų drabužių, persirengsiu, ir viskas bus puiku. Man jau 16 metų, esu vienuoliktokė. Licėjuje labai patinka. Keliamės 6-tą valandą. Rikiuotė, pirmadieniais – vėliavos pakėlimas, penktadieniais – nuleidimas, disciplinuota, kariška tvarka. Nuo 8.30 iki 15.15 – pamokų laikas. Po pamokų – iki 17 val. – karybos užsiėmimai. Yra ir menų būrelių: gitaros, fotografijos…
Didžioji dalis mokinių yra motyvuoti, bet yra ir tėvų per prievartą „ištremtų“, kuriems licėjuje kankynė. Jie tiesiog nenori laikytis tvarkos. Ir mokytojams su jais sunku, ir bendraklasiams ne kažin kas.
Aš nuo mažens sportavau, turiu išsiugdžiusi pareigos jausmą ir man licėjuje nėra sunku – nei fizinis parengimas, nei kasdienė tvarka manęs neslegia. Mėgstu šaudyti, dalyvauju varžybose. Baigusi licėjų rinksiuos kariškus mokslus. Norėčiau būti snaipere.
Generolo Plechavičiaus asmenybė man yra žinoma. Plechavičiaus keliu einu trečią kartą. Mes čia visi – savo noru. Licėjuje tokie dalykai nėra privalomi.
GRAŽUS LIETUVOS JAUNIMAS…
Julius BANYS,
Mažeikių šaulių kuopos vado pavaduotojas:
– Esu vienas iš organizatorių. Ir toks šiandien jaučiuosi. Daug padarėme, kad niekas trasoje nenuklystų, įrengėme tarpines stoteles 11-tame ir 17-tame kilometre. Stotelėse žygeivių laukė karšta arbata ir šakotis. Karšta arbata vaišino restoranas „Arka“, o šakotis – jau mano šauliška pareiga…
Nebuvau ankstesniuose dviejuose žygiuose. Sako, kad ten buvo ir kariuomenės žmonių. Suprantu, kodėl: kariuomenėje buvo dabartinis šaulių vadas, pulkininkas leitenantas Linas Idzelis. Dabar aplink jį – šauliai. Kur tik tarnauja šis energijos pilnas, patriotizmo dvasia ir fizine ištverme trykštantis žmogus, visur apie jį buriasi bendraminčiai. Jis traukia prie savęs lyg magnetas.
Esu maloniai nustebintas Lietuvos gražaus jaunimo. Kokie patriotai auga! Ir kūnu, ir dvasia stiprūs. Šitokiu prastu oru įveikė nelengvą 25 kilometrų trasą! Buvo, kas ir paklaidžiojo, tai tų kilometrų dar daugiau susidarė… Nors sukalėme kuoliukus su nuorodom, rodos, neturėjo žmonės nuklysti, bet gal užsigalvojo, gal užsikalbėjo, jei po kelis eina kartu… Visi linksmi, ištvermingai pasiruošę žygio sunkumams.
Manau, kad kitais metais žygis Plechavičiaus keliais tikrai įvyks. Tiktai nebedarysime jo spalio mėnesį. Geriausias – rugsėjis. Gal keisim maršrutą… Ne žodžiais, o darbais reikia Tėvynę mylėti! Fizinė ištvermė – didelis dalykas ruošiantis ginti Tėvynę. Ir negaila man nei sugaišto laiko, nei išleistų pinigų, ruošiantis šiam žygiui. Visa tai – Tėvynės labui.
„LIETUVOJE ĮSIJUNGĖ KITA PAVARA“
Linas IDZELIS,
Lietuvos šaulių sąjungos vadas:
Dalyvavau visuose Plechavičiaus žygiuose. Bet šito, trečio, manau, ilgai visi nepamiršime. Kad šitiek permirktume! Nuo galvos iki kojų padų. O lietus – šaltas, ne vasariškas. Kol eini mišku, rodos, nieko, bet ilgą laiką reikia eiti ir laukais. Tada jau nei kalbėtis, nei plačiau akis atmerkti gali…
Su Plechavičium šiaip jau niekada nebūna paprasta. Kad ir kokiu laiku atvažiuočiau generolo reikalu – Sedoje visada lyja arba audra. Džiaugiuosi, kad Plechavičiaus kelias jungia, vienija. Prie Žemaitijos rinktinės šaulių prisijungė Šiaulių, Tauragės, Kaltinėnų šauliai.
Matosi, kad gretose daugėja tvarkos, geresnė apranga. Jeigu anksčiau šauliai buvo tik renginių puošmena, tai dabar intensyviai dalyvauja fizinio parengimo, šaudymo pratybose. Ateina daug suaugusių, labai motyvuotų ir patriotiškai nusiteikusių žmonių. Jie rimtai mokosi karybos, dalyvaudami pratybose.
Kariškių šiandien nebuvo dėl Šiauliuose ir Klaipėdoje vykstančių pratybų. Man patinka būti regionuose. Čia žmonės yra tikresni. Mažiau kalba, daugiau daro. Reikia vertinti mokyklose dirbančius šaulių būrelių vadovus. Mokytoja Rima Skrodenytė yra pasiaukojamo darbo ir ištvermės pavyzdys. Gaila, kad ne visų mokyklų vadovai geba matyti ir įvertinti šaulių būrelių vadovų neskaičiuojamas valandas naktinėse stovyklose, žygiuose, pratybose.
Manau, kad su laiku viskas stosis į savo vietas. Jaučiu, kad Lietuvoje įsijungė kita pavara. Kyla ir finansavimas. Įsigyjama ekipuotės, šalmų, šarvinių liemenių, šovinių, termovizorių.
Kaip vadas stengiuosi pervažiuoti visas šaulių rinktines. Susipažinti, patikrinti, žinoti situaciją – tiek materialią, tiek kovinę. Ir pats kartu einu, kartu košę valgau.
Genoveita GRICIENĖ,
P. Plechavičiaus atminties išsaugojimo fondo vadovė
Autorės nuotr.
