Pikelių žydų kapinėse vyko talka – suskaičiuoti išlikę antkapiai – macevos

Praėjusį penktadienį Pikelių žydų kapinėse buvo neįprastas sujudimas. Čia lankėsi kuriamo Šeduvos žydų istorijos muziejaus „Dingęs štetlas“ ir organizacijos „Maceva“ atstovės. Drauge su Pikelių bendruomenės ir Gabijos gimnazijos jaunųjų šaulių būrio nariais jos atliko kapinėse išlikusių antkapinių akmenų skaitmeninimą.
Po šio darbo viešnios talkininkus pakvietė dalyvauti edukacijoje ir daugiau sužinoti apie žydų kultūrą, tradicijas, šventes.

Idėja kilo po seminaro

Žydų kapinių skaitmeninimu užsiimančios organizacijos atstovus pasikviesti į Mažeikių rajoną sugalvojo Gabijos gimnazijos mokytoja, dviem jaunųjų šaulių būriams vadovaujanti Rima Skrodenytė. Pedagogė yra ir gimnazijoje veikiančio Tolerancijos centro mokytoja.
Ji pasakojo, kad birželio mėnesį dalyvavo seminare „Žydų paveldo bei XX a. žydų istorijos mokymai“ Šiauliuose.

„Po seminaro nutariau įgytas žinias paversti praktika, mąsčiau, kuo mes galėtume prisidėti. Seminare susipažinau su Milda Jakulyte. Pakviečiau ją atvykti į mūsų rajoną.
Ji ir atvyko žmonėms, kurie domisi žydų kultūros paveldu, papasakoti, parodyti, kaip vykdomas kapinių skaitmenizavimas, o drauge atsivežė koleges. Na, o mes, vietiniai, pasistengėme kiek galėdami prisidėti“, – pasakojo R. Skrodenytė.

„Santarvės“ pašnekovė puoselėja mintį naujaisiais mokslo metais drauge su mokiniais parengti projektą apie dingusius Mažeikių krašto štetlus (miestelius, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo didelę dalį gyventojų sudarė žydai). Jų mūsų rajone buvo daug: Laižuva, Leckava, Pikeliai, Seda, Tirkšliai, Viekšniai, Židikai, o nutiesus Romnų–Liepojos geležinkelį – ir Mažeikiai.

Pikeliai kadaise buvo pilni gyvybės

Mintimis nusikelkime į Pikelius, prisiminkime čia gyvavusią žydų bendruomenę, aplankykime žydų kapines.
Miestelyje buvo įsikūrusi didelė žydų bendruomenė – 1764 m. čia buvo 6 kiemai, kuriuose gyveno 21 žydas. Kiek vėliau, 1897 m., jau gyveno 1 206 žydai ir jie sudarė 68 proc. visų to meto Pikelių gyventojų. Jie gyveno žydiškai, ortodoksiškai, laikėsi atokiai nuo lietuvių. Gyvenamieji namai buvo menki, sinagoga apleista, griūvanti. Pikelių žydai turėjo keletą krautuvių, tačiau vertėsi skurdžiai. Manoma, kad apie du trečdalius Pikelių žydų šelpdavo pasaulinė žydų bendruomenė.

1915 m. čia buvo 150 žydų šeimų. Pirmojo pasaulinio karo metais šios tautybės žmonės iš Pikelių buvo ištremti, bet po karo sugrįžo. 1921 m. čia gyveno 286 žydai, tačiau jų skaičius ėmė mažėti ir iki Holokausto Pikeliuose buvo likę 30 šeimų.

Ankstesni skaičiavimai netikslūs

Žydai daugiausia dirbo nedidelėse įmonėlėse, vertėsi smulkiąja prekyba ir amatais. Pikeliuose gyveno keli dideli prekiautojai miltais, muilo fabrikėlių savininkai, veikė du malūnai, lentpjūvė, dvi smuklės. Žydų bankas turėjo 87 narius, 8 krautuves. Buvo dveji maldos namai, biblioteka.

Pikeliuose gimė Talmudo žinovas ir aiškintojas Elijas Dovydas Rabinovičius, poetas Levis Bermanas.
Apie 0,1 km į pietryčius nuo Pikelių miestelio esančių žydų kapinių plotas – apie 0,78 ha. Šiandien jose dar gausu išlikusių įvairaus dydžio, formų akmeninių macevų arba kitaip – antkapinių paminklų. Dalis jų nugriuvę, susmegę į žemę.
2009 m. latvis Aleksandras Freigmanas, apsilankęs Pikelių žydų kapinėse, nufotografavo ir suskaičiavo 160 macevų, sudarė 89 kapinėse palaidotų asmenų sąrašą.
Dviejų organizacijų atstovė
Rugpjūčio 12 dieną vykusio skaitmeninimo metu palaidojimo vietų užfiksuota ir suskaičiuota dvigubai daugiau.

Su pikeliškiais, mažeikiškiais, kurie nepagailėjo savo laiko ir atvažiavo į Pikeliuose vykusį antkapių dokumentavimo procesą, bendravo istorikė M. Jakulytė. Ji pasakojo atstovaujanti dviem nevyriausybinėms organizacijoms – kuriamam Šeduvos žydų istorijos muziejui „Dingęs štetlas“ ir daugiau nei dešimtmetį veikiančiai „Macevai“, kurios narių iniciatyva yra tvarkomos, fotografuojamos ir dokumentuojamos, arba kitaip – skaitmeninamos, Lietuvoje išlikusios žydų kapinės.

Vyksta keliais etapais

Pasak M. Jakulytės, prieš dvylika metų šias kapines lankęs ir tyrinėjęs latvis, matyt, turėjo savo sistemą ar metodus, kaip skaičiuoti ir fiksuoti išlikusias macevas – jis užfiksavo tik ant jų išlikusių asmenų vardus, pavardes.
Milda ir jos kolegės fiksuoja visą macevą, siekia, kad paskui būtų išversti visi ant jų esantys tekstai, o ne vien tik palaidotųjų duomenys.

Skaitmeninimo procesas susideda iš kelių etapų. Pirmiausia reikia nufotografuoti kiekvieną macevą. Tačiau tam, kad nuotraukose kokybiškai matytųsi ant macevų iškalti užrašai, reikia tinkamai pasiruošti: nuo paminklų ir užrašų nugremžti, nuvalyti samanas, žemes. Tada į rankas imama šiek tiek netikėta priemonė – skutimosi putos. Jos purškiamos ant užrašų, o tada kempinėlėmis užrašai trinami taip, kad putomis užsipildytų kiekvienas rašmuo ir užrašai išryškėtų. Skutimosi putos kapinių akmenims žalos nedaro, esant karštam ir sausam orui jos greit nudžiūva, arba jas greitai nuplauna lietus.

Dokumentavimą atliekantis specialistas kiekvienam antkapiui priskiria numerį ir ryškios spalvos lapelį su tuo numeriu padeda taip, kad nufotografavus nuotraukoje matytųsi ir numeris, ir maceva su ant jos esančiu iškaltu tekstu.
Procesas nėra sudėtingas. Tačiau šiek tiek jėgų lankstantis, kastuvėliais krapštant iš į akmenį įkaltų raidžių samanas reikia. Reikia ir kantrybės, nes šis darbas užima laiko.

Padeda mokantieji hebrajų kalbą

Nufotografavus akmenis, prasideda kitas skaitmeninimo etapas – iš kapinių parsivežtos informacijos apdorojimas. Žmonių, mokančių hebrajų kalbą, prašoma perskaityti ant antkapių iškaltą informaciją, ją išversti į lietuvių kalbą ir tuos tekstus užrašyti. Tada ši informacija talpinama litvakų kapinių duomenų bazėje.
Ir jei macevas vienose kapinėse, priklausomai nuo jų dydžio, galima nufotografuoti per dieną ar kelias, užrašų vertimo, įkėlimo į duomenų bazę etapas yra kur kas ilgesnis, trunkantis ne vieną mėnesį.

Bendruomenių pagalba reikalinga

Kol į Pikelių žydų kapinių skaitmeninimo talką susirinkę žmonės plušėjo su šepetėliais ir kastuvėliais gremždami, valydami samanas nuo akmenų, išryškindami akmenis, turėjome galimybę pakalbinti istorikę M. Jakulytę ir jos koleges.

Visos jos tikino, kad, skaitmeninant kapines, vietinių bendruomenių narių pagalba yra labai svarbi ir reikalinga. Be žmonių pagalbos visas šis reikalas užtruktų kur kas ilgiau ir vyktų sunkiau.
Pasak M. Jakulytės, atvykti skaitmeninti Pikelių žydų kapinių ji su kolegėmis ir nusprendė dėl to, kad iš mokytojos R. Skrodenytės išgirdo, jog čia gyvena labai aktyvūs, draugiški žmonės.

Įdomesni faktai

Iš M. Jakulytės išgirdome ir šiek tiek faktų apie laidojimą žydų kapinėse.
Jei kapinių reljefas nėra lygus, aukščiau, ant kalniukų, būdavo laidojami svarbesni bendruomenės nariai, savo elgesiu užsitarnavę bendruomenės pagarbą. O kapinių šonuose amžinojo poilsio atguldavo paprastesni bendruomenės nariai. Bendrų – šeimos kapaviečių – pas žydus nebuvo. Šeimos nariai galėjo būti tik laidojami netoli vienas kito. Kartais, jei asmenys mirdavo panašiu metu, jiems galėjo būti pastatyta bendra maceva, bet užrašai joje buvo atskiriami, pavyzdžiui, brūkšniu.

Antkapių nugludinimas, raidžių gilumas, ornamentai šiandieniniam žydų kapinių lankytojui, stebėtojui leidžia daryti išvadas apie palaidoto asmens socialinį statusą, rangą, vietą visuomenėje. Kita vertus, ir pas mus, katalikus, panašiai: skirtingas išvadas darai ant vieno kapelio matydamas medinį kuklų kryželį, o ant kito – didžiulį marmurinį antkapį…

Esame perėmę nemažai dalykų

Pikelių žydų kapinių skaitmeninimo talkos dalyviai ne tik gerą pusdienį plušėjo dirbdami prie paminklų, bet ir turėjo galimybę dalyvauti edukacijoje: daugiau sužinoti apie štetlus, apie žydų tikėjimą.
Edukaciją vedė muziejaus „Dingęs štetlas“ edukatorė Irina Pocienė. Pasak jos, kalbant apie žydų kultūrą, šiandieniniam žmogui iš pradžių viskas atrodo egzotiška, negirdėta ir nematyta. Bet yra labai daug ir panašumų, logikos.

„Svarbiausiai tai, kad vietiniai žmonės žydiško gyvenimo bruožų buvo priėmę ir į savo gyvenimus. Pavyzdžiui, man močiutė nuo mažens pasakodavo, kad kapinėse negalima nieko imti, nieko skinti. Jeigu kokia žemuogė užaugusi, negalima jos liesti. Arba krašte, iš kurio aš kilusi, gyvavo paprotys: jei žmogus mirdavo ir jį šarvojo namuose, visi veidrodžiai buvo uždengiami. Arba visų žinomas ir, neabejoju, mėgstamas kugelis… Šiuos ir dar labai daug dalykų mes perėmėme iš žydų ir net nežinome, kad perėmėme“, – kalbėjo I. Pocienė.

Viešnia pridūrė: pagal žydus, rūpintis mirusiaisiais, tuo, kad jų vardas išliktų, yra aukščiausio lygio, pagarbos vertas darbas. Tad tai, ką nuveikė Pikelių žydų kapinių skaitmeninimo dalyviai – labai svarbu ir reikšminga.
Autorės nuotr.